Sutikti operos primadoną Aušrinę STUNDYTĘ (48) Vilniuje pavyksta retai. Ji gyvena Belgijoje, atlieka pagrindines partijas žymiausiuose Europos teatruose: 2020-aisiais tapo Zalcburgo festivalio žvaigžde dainuodama Elektrą, šiemet Londono Karališkajame Kovent Gardeno teatre įkūnijo Elektrą ir Toską. Ji dirba pašėlusiai daug – ir mylimam žmogui vis žada „po penkerių metų baigti karjerą“. „Praėjo turbūt jau dešimt“, – juokiasi.
Vakarų Europoje praleidote jau pusę savo gyvenimo, bet nepamirštate retkarčiais sugrįžti pas mamą į Viršuliškes. Vilnius jums savas?
Jis labai keičiasi. Būna, užsuku kartą per metus – ir nebeatpažįstu: senamiestis restauruojamas, parduotuvės pasikeitusios... Juokauju, kad esu skiepyta vilnietė, tokia su priemaišomis: lyg ir vietinė, bet ne visai. Kai tik galiu ištrūkti, grįžtu aplankyti mamos ir draugų: metams bėgant supratau, kad naujų draugų gyvenime neatsiranda – yra tik tie, kurie buvo nuo vaikystės. Be abejo, sutinku žmonių, su kuriais gal būtų įmanoma susidraugauti, tačiau tam reikia laiko – o aš jo neturiu.
Ir neturėsite dar artimiausius dvidešimt metų?
O Dieve, gal ne tiek ilgai?.. Kaskart, kai pasirašau kontraktą, dingteli: gal čia jau paskutinis? Aš – sopranas, o sopranams negalima senti. Scenoje atlieku pagrindinius vaidmenis, įkūniju jaunas moteris, meilužes, o kai „meilužei“ jau penkiasdešimt ant nosies, kiekgi galima?.. Bet kol kviečia, vis nepavyksta atsisakyti. Atsirenku teatrus, kuriuose man smagu. Dirbu su režisieriais, kurie man patinka. Anksčiau nežinodavau, ant ko užsirausiu, – ir kartais laukdavo šešios savaitės pragaro, bet dabar taip nebebūna. Yra režisierių, su kuriais nedirbčiau už jokius pinigus, – toksiškos atmosferos man nereikia, ačiū. Opera yra didelis kaimas, visi vieni kitus pažįsta, ypač kai imi suktis tarp geriausiųjų.