Operos solistė Asmik Grigorian: „Po šio vaidmens man ir vėl klijuos etiketes“

Kūrybinius eksperimentus mėgstanti bohemiečių trupė ruošiasi mūsų šalyje dar nestatytos Giacomo Puccinio operos „Manon Lesko“ premjerai. Pasak režisierės Dalios Ibelhauptaitės, šis kūrinys statomas specialiai solistei A.Grigorian. Repeticijoms į Vilnių grįžusi atlikėja tik šią savaitę pirmąsyk žvilgtelėjo į kostiumų dailininko Juozo Statkevičiaus jai siuvamus sceninius drabužius ir sutiko Žmonės.lt papasakoti apie fatališką savąją Manon.

– Kuriam laikui grįžote į Lietuvą, ką čia spėsite nuveikti?

– Grįžau pirmadienio vakarą, o penktadienį vėl išskrendu į Vokietiją, Hamburgą. Šeštadienį ten atliksiu Lizos partiją Piotro Čaikovskio operoje „Pikų dama“. Publikai ji buvo pristatyta kovo 8-ąją, premjera pavyko, recenzijos buvo puikios. O jau sekmadienį vėl parskrisiu į Lietuvą ir būsiu čia iki pat „Manon Lesko“ premjeros.

– Lietuvoje jums prigijo fatališkos moters įvaizdis. O kaip jus vertina Vokietijoje, ar klijuojamos etiketės?

– Ten didelė šalis. Per didelė, kad jie galėtų kiekvienam solistui priklijuoti tam tikrą etiketę. Lietuvoje iš manęs padaryta žvaigždė, dėl to tos etiketės ir limpa, matyt, yra ant ko. Ten tiesiog dirbu savo darbą, bet publika mane labai myli ir gerai priima. Dainuoju įvairiuose teatruose, įvairiuose miestuose, prieš tai buvau Austrijoje. Vokietijoje daug teatrų, todėl atrodo, kad ten praleidžiu daug laiko.

– Kai nuolat keliaujate, galbūt ir jūsų namai tapo „kilnojami“?

– Ne, mano namai buvo Vilniuje ir bus. Ir, matyt, dar ilgai, nes čia auga mano sūnus. Pastaruoju metu esu nuolat išvykusi, bet mano namai ten, kur mano šeima.

– G.Puccini operą „Manon Lesko“ kūrė pagal prancūzų rašytojo Abbe Prevosto 1731-ųjų romaną. Paskaičius jį atrodo, kad tai – tragiška kurtizanės meilės istorija. Kaip šį pasakojimą interpretuojate jūs?

– Tai toli gražu nėra kurtizanės meilės istorija. „Manon Lesko“, panašiai kaip ir operai „Traviata“ pagrindą davęs romanas „Dama su kamelijomis“, mano nuomone, pasakoja visiškai kitą istoriją. Be abejo, galima priartinti ar surasti bendrumų, bet aš nemanau, kad Manon buvo kurtizanė. Iš tikrųjų ryškios meilės istorijos čia nėra, ji yra labai savotiška. „Damoje su kamelijomis“ yra moteris, pardavinėjanti savo kūną ir labai įsimylėjusi, o čia kitaip. Ši opera labiau primena „Oneginą“, kurioje parodoma, kad būna tokių žmonių, kaip Eugenijus Oneginas, kurie junginėja tam tikrus žmonių „mygtukus“, tačiau visa tos operos istorija sukasi apie Tatjaną.

Šiuo atveju Manon yra tipažas, kaip ir Oneginas, bet pati istorija yra De Grijė (jo vaidmenį atliks šįsyk Kristiano Benedikto vardu prisistatantis žinomas operos solistas Vaidas Vyšniauskas, – aut. past.) meilės istorija. Manon yra beprotiškai fatališka moteris pati to neįsivaizduodama. Ji nieko nedaro tyčia, ji tokia yra. Ir savo kūnu ji prekiauja kitaip – ji neturi tikslo to daryti dėl meilės, nors jai taip ir atrodo. Galbūt taip parodomas žmogaus vartotojiškas pradas... Ji iš tų, kurie gyvena pagal moto: „Matau, noriu, imu“. Ji visada randa sau pasiteisinimą. Žinoma, išskyrus pačią operos pabaigą, kai Manon pamato, jog savo gyvenimą ji matė nuspalvintą kitaip nei jis buvo iš tikrųjų.

– Panašu, kad jūs Manon Lesko nesmerkiate, su ja sutinkate?

– Aš negaliu smerkti savo personažo, nes kitaip jo negalėsiu įkūnyti. Ypač Manon, kuri yra žmogus, galintis save pateisinti bet kokioje situacijoje. Jei aš ją šiandien pasmerksiu, rytoj į sceną neišeisiu. Turiu ją prisijaukinti ir atrasti.

– Tam, kad prisijaukintumėte personažą, veikiausiai reikia atrasti su juo ir asmeninių panašumų. Kuo Asmik Grigorian ir Manon Lesko panašios?

– Kol kas dar neturėjau nė vienos rolės, kurioje neatrasčiau panašumų su savimi. Privalau rasti sutapimų, nes kitaip neįsijausiu į personažą. Be abejo, šįkart bus daug asmeninių dalykų, kuriuos sąmoningai norėsiu atskleisti ir pasakyti žiūrovui, bus dalykų, kurie išlįs netyčia. Neabejoju, kad po spektaklio gausiu naujų etikečių, nes kiekvienas supras savaip ir mane suvoks skirtingai.

– Šio spektaklio tema – pinigų ir meilės ryšys. Ar jums šie dalykai turi ką nors bendro?

– Ne, pinigai su meile man niekuomet neturėjo nieko bendro. Taip, pinigai šiame pasaulyje yra reikalingi, taip pat, kaip reikalinga yra meilė. Bet kad vienas be kito negalėtų egzistuoti, aš taip nemanau. Manon personažas atskleidžia tai, kad pinigai gali suteikti momentinį džiaugsmą, kai nusiperki niekutį. Ir jos meilė tokia keista, nes jai greičiau reikia momentinio nei nuolatinio džiaugsmo. Ji siūlė save vyrams ne todėl, kad ji trokštų blizgučių, tai jos natūrali būsena. Nemanau, kad ji bijojo būti neturtinga, juk gyveno su De Grijė. Esmė – ne pinigai. Jai nuobodu. O pinigai, kaip ir vyrai aplinkui, akimirkai suteikia džiaugsmo.

– Spektakliui aistros netrūksta. Ir meilės scenų jame ne viena.

– Manon mano, kad myli tą jaunuolį De Grijė, nors jį išduoda tūkstančius kartų. Vertindama iš šalies pasakyčiau, kad jokios meilės čia nėra, bet iš Manon pozicijos – ji jį myli.

– D.Ibelhauptaitė pabrėžė, kad tai – opera, skirta būtent jums. Ar dėl to jaučiate didesnę atsakomybę? Ar solistui gauti asmeninį spektaklį prilygsta laimėjimui loterijoje?

– Tikrai ne. Taip, iki šiol spektakliai buvo skiriami kitiems, bet aš kiekvieną savo vaidmenį kūriau su atsidavimu, nepriklausomai nuo to, ar jis buvo mano „asmeninis“, ar ne. Kalbant apie personažus, kaip ir minėjau, manau, tai labiau tenoro De Grijė pasakojimas. Dalia kiekvienam iš mūsų renka tai, kas jos nuomone yra geriausia, ji atsižvelgia ir į psichologinį faktorių. Bet dainuoti Manon partiją man gal ir ankstoka. Man šį vaidmenį siūlė dainuoti Grace, Austrijoje, bet truputėlį išsigandau, pamaniau, kad geriau pasibandyti ramiai, namie. Taip, tai labai sudėtinga partija.

– Garsioji Violeta Urmanavičiūtė-Urmana po dešimties metų soprano karjeros neseniai pranešė grįžtanti į mecosoprano partiją. Ar jaučiate, kad bėgant metams keičiasi ir jūsų balsas?

– Be abejo, balsas darosi pilnesnis. Dabar man, būnant 30-ies, reikia į Manon vaidmenį įdėti daug fizinių jėgų ir pastangų. Man tai kainuoja žymiai daugiau nei vyresnei solistei. Su amžiumi solisto balsas stiprėja, jis yra patvaresnis, visas kūnas turi įdirbį, paruoštas raumenynas.

– Neseniai viešai prabilote apie jūsų santykius su aktoriumi Mykolu Vildžiūnu. Ar kartais su juo pasitariate profesiniais klausimais?

– Nenoriu atvirauti šia tema. Taip, mes esame kartu.

– O ar pati esate pagalvojusi apie aktorės karjerą, ar norėtumėte dirbti kino pasaulyje?

– Kartą jau filmavausi kine. Norėčiau ir ateityje. Pirmas bandymas, kai vaidinau Dalios Gasiūnaitės filme „Narcizas“, kuris turėtų būti parodytas publikai artimoje ateityje. Man teko pagrindinis moters vaidmuo. Filmavausi prieš porą metų, tada dar visko nesupratau, darbo specifika buvo visiškai nauja, kitokia. Tačiau dabar, kai prisimenu, galvoju, kad tai buvo išties nuostabus darbas.

– Kadaise esate minėjusi, kad vis pritrūksta laiko pabūti su sūnumi Nojumi. Kas juo rūpinasi, kai esate išvykusi? Jam tik 9-eri, o jis jau buvo pasirodęs spektaklio „Oneginas“ scenoje. Ar Nojus domisi teatru?

– Mano sūnus auga su savo krikštamote, jis su ja nuo pat pradžių, jinai jį augina. Aišku, jam, kaip daugumai vaikų, įdomi scena ir įdomu ant jos užlipus maivytis. Ateitis parodys, kaip bus.

Kada ir kur

Aistringa „Bohemiečių“ opera „Manon Lesko“ Vilniaus kongresų rūmuose bus rodoma balandžio 3–7 d. Manon Lesko partiją pasikeisdamos atliks solistės A.Grigorian ir Sandra Janušaitė. Šiam naujam pastatymui J.Statkevičius kuria apie 80 kostiumų. Atlikėjai pasirodys kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru.

Įdomu: Asmik Grigorian debiutas kine

Pilno metro filmo „Narcizas“, kuriame debiutuoja A.Grigorian, autorė ir režisierė – Dovilė Gasiūnaitė. Ši juosta turėtų tapti kūrėjos debiutu plačiajame ekrane. Pagrindinį vaidmenį filme atliko graikų muzikantas Amvrosiosas Vlachopoulosas, o pagrindinę heroję įkūnijo A.Grigorian.

Kaip rašoma Lfc.lt, filme taip pat vaidino smuikininkė iš JAV Susanna Perry Gilmore, lietuvių aktorius Sigitas Šidlauskas, architektė Audronė Kaušpėdienė, skulptorius Robertas Antinis. Muziką filmui kūrė kompozitorius Giedrius Puskunigis. Kadangi muzika – vienas pagrindinių filmo leitmotyvų, tad atlikti pagrindinius vaidmenis tyčia buvo pasirinkti muzikantai, o ne profesionalūs aktoriai, filmavimų metu muzika buvo atliekama gyvai. „Narcizo“ siužetas kurtas remiantis tragišku antikiniu mitu, pasakojančiu apie save įsimylėjusio jaunuolio prapultį.