Operos solistė Ieva Prudnikovaitė: „Meno žmogus negali būti drungnas“

Meistru ne gimstama – juo tampama. Meistriškumas ateina mokantis, ieškant, kaupiant žinias ir patirtį, bet svarbiausia – jaučiant begalinę aistrą savo amatui. Kad ir kas būtų šis meistras: pasaulinio garso muzikantas ar duonos kepėjas, sportininkas ar aludaris, jis gerai žino, kad stebuklų nėra – yra tik noras, tikėjimas ir tikslas kasdien pralenkti vakarykštį save.

Šis interviu – tai „Švyturio nealkoholinio“ projekto antroji dalis.

Prie jūsų taip ir limpa žodžiai „užsispyrimas“, „perfekcionizmas“. Norite būti tobula visur kur: ir scenoje, ir šeimoje?

„Tobulumas, tobulybė“ – labai slidi sąvoka. Profesiniame gyvenime galima tikslingai siekti tam tikro įsivaizduojamo absoliuto, o šeimoje visi dirbtiniai planai ir modeliai dažniausiai subliūkšta. Manau, tiek darbe, tiek namuose geriausiai veikia intuicija, nuoširdumas, tikrumas, atsidavimas.

Kokia muzika skamba jūsų namuose? Džordanos Butkutės dainoms ar roko garsams pas jus kelias uždarytas? Kaip manote, kiek muzika turi įtakos augantiems vaikams?

Blogos muzikos nėra. Jei kas nors klauso, vadinasi, ji reikalinga, ir tik mūsų pačių problema – priimame mes ją tokią ar ne. Muzika mūsų namuose skamba kasdien, bet tikrai ne todėl, kad esame muzikų šeima. Turime dvi dukras, kurioms muzika, garsas, šokis yra vieni pagrindinių pasaulio pažinimo šaltinių. Neslėpsiu, man smagu, kai girdžiu jas dainuojant C. Monteverdi ar I. Stravinskį – tai, ką tuo metu mokausi... Tačiau jokio spaudimo nedarome, tapti klasikos atlikėjomis neskatiname ir pagal jokį modelį lipdyti nenorime. Stogas namuose kilnojasi ir nuo roko, ir nuo baroko (juokiasi). Buvo Povilo Meškėlos, Michaelo Jacksono, Freddie Mercury, Amy Winehouse, Marilyn Mansono etapai. Ir tai nuostabu! Dūkstam visi drauge.

Kokį ryšį pavyko susikurti su tėčiu operos solistu Vladimiru Prudnikovu ir mama pianiste Nijole Ralyte? Juk tas ryšys yra ne vien „myliu mamą ir tėtį“, jis turi labai gilių pasąmoninių pojūčių, lyginimosi, noro pasiekti daugiau ar net gyventi kitaip nei tėvai...

O man tas mūsų ryšys būtent ir yra „myliu mamą ir tėtį“. Nuoširdžiai ir besąlygiškai. Geri santykiai tarp vaikų ir tėvų nėra savaime suprantamas dalykas. Tai yra metų metais kuriamas pasitikėjimo, bendravimo, šilumos branduolys. Taip, verdame tame pačiame profesiniame puode. Taip, mūsų požiūriai į daugelį dalykų skiriasi, ir visgi man visada buvo ir yra svarbiausias tas mūsų grynasis emocinis ryšys, nepriklausomas nuo jokių išorinių dalykų.

Ką jums dėl muzikos teko paaukoti? Vaikystę, o gal paauglystės laisvę?

Tikrai nieko! Aplinkinių buvau laikoma lepinamu vaiku, kurio niekas neverčia mokytis muzikos. Noriu padėkoti tėvams, kad neprojektavo mano gyvenimo – leido rinktis pačiai. Aš šokau, mokiausi vokiečių, italų kalbų, lankiausi teatruose, muziejuose – kitaip tariant, kroviau į save tai, kas, esu tikra, ir suformavo mane taip pat ir kaip scenos žmogų. Tėvų įtaka vaiko raidoje, edukacijoje be galo svarbi, bet lieku prie savo nuomonės, kad niekas neturi teisės atimti vaikystės, koks talentingas vaikas bebūtų.

Bet tėvų profesinis gyvenimas jus veikė, jei galiausiai pasirinkote operos dainininkės kelią? Ar buvo bent viena akimirka gyvenime, kai pagalvojote: „noriu būti kaip tėtis“ arba „noriu būti pianistė kaip mama“?

Manau, tėvų profesinis gyvenimas neišvengiamai, nors ir nejučia, nulėmė mano pasirinkimą. Visą įmanomą laiką praleisdavau su jais, matydavau ir vis labiau suprasdavau jų profesinę virtuvę. Namuose pokalbių temos niekada nebuvo skirstomos į „vaikiškas“ ir „nevaikiškas“. Gan anksti suvokiau, kad menas – tai ne vien tik puokštės gėlių po premjeros. Matydama kasdienį procesą, atsidavimą, maksimalizmą, psichologinį bei fizinį krūvius, buvau tikra, kad ieškosiu savęs kuo toliau nuo šios sferos. Bet nutiko, kaip nutiko. Ir nors tuo užsiimu jau daug metų, vis dar negaliu pasakyti, jog „noriu būti kaip tėtis ar mama“. Norėčiau būti bent perpus tokia gera, kaip jie.

Lietuvoje operos meistro Vladimiro Prudnikovo dukrai buvo atviri visi keliai. Bet jūs daugiau savęs ieškojote užsienio scenose. Kodėl?

Suvokiu, kad šios profesijos specifikos neišmanantiems žmonėms galbūt net nepavyks įrodyti, jog protekcijos šioje srityje yra absoliučiai neįmanomos. Taigi ir neįrodinėsiu. Galiu tik džiaugtis ir didžiuotis, kad namuose visada turėjau ir turiu žmones: mamą ir tėtį, o dabar ir vyrą, kurie yra didžiausias ramstis, objektyviausi kritikai ir mokytojai.

Niekada nekėliau tikslo kur nors pabėgti – tiesiog karjera dėliojosi taip, kad keletą metų praleidau Vakaruose. Vokietijoje buvau labai globojama maestro Stefano Soltészo, kuris labai manimi pasitikėjo. Jo dėka turėjau galimybę save išbandyti skirtingų laikotarpių operose: nuo G.F.Händelio iki A.Bergo. Sudėtinga būtų įvardyti pačius ryškiausius pasiekimus, nes kiekvienas vaidmuo – svarbus ir ypatingas. Galbūt galėčiau išskirti Karmen vaidmenį, dažniausiai mano atliekamą, taip pat Valtrautę (R.Wagnerio „Dievų sutemos“), Kaščejevną (N.Rimskio-Korsakovo „Kaščejus nemirtingasis“), Madaleną (G.Verdi „Rigoletas“), kurią kūriau su savo vaikystės ikona – režisieriumi Lucu Bondy Vienoje. Privalau paminėti ir labai šiltą ryšį su „Vilnius City Opera“.

Viename interviu esate sakiusi: „Namų ilgesys – didžiausias karjeros priešas.“ Dėl šeimos – kad gyventumėte kartu, jūs palikote Eseno teatrą. Ar gyvenimas per atstumą tikrai būtų buvęs nepakeliamas? O gal gailitės, kad pasirinkote šeimą – ne karjerą?

Labai pasitikiu intuicija. Ir nebijau elgtis neracionaliai. Man tikrai ne gėda pasakyti, kad svarbiausia yra šeima. O ir savęs kaip atlikėjos juk nepalaidojau! Turiu darbų, planų keleriems metams į priekį. Nusprendžiau, kad pilnatvės jausmui tikrai pakaks vieno ar dviejų naujų operų pastatymų per metus.

Santuoka dažniausiai pakeičia moters gyvenimą. Meilė drauge atsineša ir norą būti tobula žmona, tobula mama, net tobula šeimininke virtuvėje. Jums su Modestu kada nors buvo iškilusi dilema, kas didesnė žvaigždė šeimoje?

Į santuoką tikrai nežiūriu paviršutiniškai – ją priimu su tam tikrais įsipareigojimais. Tačiau susijungus dviem jau gerokai subrendusiems žmonėms ji labiau primena meilės kupiną dialogą, o ne savęs laužymą. Kardinaliai gyvenimas pakinta atsiradus vaikams. Nenustoju stebėtis, kaip stipriai keičiuosi kone kasdien. Dukros labai natūraliai sudėliojo mano išsibarsčiusius prioritetus, todėl jokių dilemų dėl vaidmenų pasiskirstymo šeimoje nebuvo. Visų pirma esu ir noriu būti mama. Visa kita – priemonės mano, kaip moters, visiškai savirealizacijai.

Jūsų pirma dukrytė – ankstukė. Ar tuo metu nešmėkštelėjo bent šešėlis minties, jog atsisakytumėte visų pasaulio scenų, kad tik viskas būtų gerai, kad tik kūdikis greičiau sustiprėtų?

Be jokios abejonės – nė pati gražiausia pasaulio muzika negali lygintis su motinystės patyrimu.

Esate sakiusi, kad santuoka ir vaikai reiškia tam tikras pareigas, kurios turi būti pasidalytos. Kaip sekasi šią teoriją įgyvendinti realybėje? Kiek namuose būna neplautų indų dienų?

Tokių nebūna! Labai nenoriu veltis į kalbas apie buitį – tai man gan skausminga tema (juokiasi). Mudviejų su Modestu pareiga – užauginti laimingas dukras. Visa kita nesvarbu.

Kai vyras – dirigentas, o žmona – operos solistė, paprastai tikimasi kūrybinio dueto. Tačiau judu su Modestu esate turėję ne tiek jau daug bendrų muzikinių projektų. Tai sunku profesiškai? Kartais nebūna taip, kad norisi bent mažyčio pagyrimo tiesiog dėl to, kad esi žmona, o ne puiki dainininkė?

Šeimyniniu tandemu mudu nepiktnaudžiaujame (juokiasi). Tais retais atvejais, kai dirbame kartu, man iš tiesų sunku atsiriboti nuo mūsų asmeninio ryšio.

Kaip būtų galima apibūdinti operos dainininko meistriškumą? Jis susijęs su populiarumu, talentu ar solisto patirtimi?

Kalbant tiesmukai ir pasitelkiant visagalę „Vikipediją“, žodis „meistriškumas“ aiškinamas kaip gebėjimas gerai atlikti darbą ar veiksmą, investuojant į tai savo laiką ir energiją. Mano galva, tai trumpas, bet gan tikslus apibrėžimas. Žinoma, visuomet galimos variacijos, priklausomai nuo asmens charakterio, aplinkybių... Kalbant apie dainavimą, talentas nėra vien tik genetiškai paveldėtas ar Dievo duotas balsas. Aš tikrai nuoširdžiai tikiu, kad kiekvieną galima išmokyti dainuoti. Tačiau toliau reikia samprotauti apie tembro išskirtinumą ir ne mažiau svarbius dalykus: žmogaus išsilavinimą, kultūrą, reakciją, gebėjimą daug ir greitai išmokti, adekvačią reakciją į kritiką, pagaliau – darbą su savo psichika. Profesinė, taip pat ir asmeninė patirtys irgi turi didelę įtaką. Meno žmogus negali būti drungnas.

Yra dalykų, kuriuos dabar, jau žinodama ir turėdama daugiau patirties, darytumėte kitaip?

Esu nekart sakiusi, kad, jei turėčiau galimybę, keisčiau praeitį. Dabar jau nesu tokia kategoriška – pradedu suvokti, kad mano kelias ir yra unikalus tuo, ką jis turi savy sukaupęs... Juolab kad jis mane atvedė ten, kur esu dabar. Viskas yra taip gerai, kad net mažumėlę baisu (šypsosi).

Pandemija tapo didžiausiu iššūkiu jūsų profesijos žmonėms – kur kas didesniu turbūt nei buitis ir maži vaikai. Kaip jį įveikti? Kaip net iš to pasisemti daugiau pozityvumo, nei patirti baimės ir apatijos?

Tai labai individualu. Vieniems pastarieji įvykiai pasaulyje – didžiausias psichologinis išbandymas, kitiems – reta proga kokybiškai pabūti su savo šeima ilgiau nei tas košmariškas statistines septynias minutes... Savaime suprantama, patylėti galima ir mėnesį, ir metus, bet valgyti juk reikia. Ši situacija labai sunki menininkams, kurių daugelis neturi nuolatinės darbo vietos. Valstybės požiūris į juos, švelniai tariant, žiaurus. Taip, žmonės ieško pozityvumo, tik jis gailiai susiaurėjęs iki asmenukių lediniame vandenyje...

Auksiniai scenos kryžiai, Nacionalinės premijos – kokie apdovanojimai jums, to geriausio rezultato siekiančiai menininkei, atrodo vertingiausi?

Man asmeniškai vertingiausia yra tyli padėka už tai, apie ką garsiai netrimituojama. Kalbu apie labdaringą veiklą bet kokia forma. Tačiau, kalbant plačiau, visada labai džiaugiuosi dėl kolegų, kurie būna pastebėti ir įvertinti. Žinau, kiek darbo, kiek kompromisų, kiek laiko reikia investuoti norint sukurti ką nors išskirtinio. Kita vertus, kad ir kokie nuostabūs tie momentiniai įvertinimai, svarbiau yra esminis požiūris į kūrėjus. Jei dieną po Auksinių kryžių įteikimo ceremonijos aš skaitau vienos iš laureačių postą su prašymu duoti jai bet kokio darbo, mat ji neturinti už ką valgyti, man anaiptol neatrodo viskas gerai.

Projektą remia „Švyturys Nealkoholinis“. Daugiau žiūrėkite čia.