Kadaise visa Lietuva ūžė kalbėdama apie dviejų garsių operos solistų meilės istoriją, kuri pasauliui padovanojo Asmik Grigorian. 2011-aisiais Irena su žurnalu „Legendos“ leidosi į prisiminimus – persikėlė į dar tolimesnę praeitį, kai jos širdį draskė jausmai Armėnijos operos žvaigždei.
Kviečiame atiduoti savo balsą už šią legendinę asmenybę bei kitus nominantus „Mylimiausios Legendos“ rinkimuose ČIA.
„Neužtenka tik atsisėdus žiūrėti vienam į kitą. Dviejų didelių žmonių, asmenybių santykiai labai sudėtingi. Reikia daug supratimo, atjautos... Jeigu nesugebi ko nors duoti, jeigu ko nors vienam ar kitam trūksta, labai greitai ateina nusivylimas. Ir skaudi pabaiga...“ – švelnios melancholijos kupinu balsu ištaria viena garsiausių Lietuvos operos solisčių Irena MILKEVIČIŪTĖ. Tik ilgainiui net ir didžiausią skausmą pakeičia dėkingumas likimui: už tai, kad po Milano „La Scalos“ teatro skliautais gimė jausmai Armėnijos operos solistui Gehamui Grigorianui... Už tai, kad iš tos legendinės meilės gimė nuostabi dukra Asmik... Tiesiog už tai, kad visa tai buvo.
Turbūt didžiausia meilė mano gyvenime yra meilė vaikams. Kai esi savo vėžėse, kai be darbo tarsi be oro negali būti – tai irgi yra meilė, nes labai daug gali žmonėms duoti. Aišku, yra ir meilė žmonėms, kuriuos sutinki, kurie tavo likime palieka didžiulių pokyčių. Juk pamilęs žmogus pasidaro geresnis, gražesnis... Jis tiesiog skraido! O mes, menininkai, dar jautresni, todėl dar labiau idealizuojame savo meilės objektą. Matome tai, ką norime matyti. O jeigu vėliau paaiškėja, kad realybė skiriasi nuo susikurto vaizdo, būna labai skaudu...
Pripažįstate, kad menininkai – jautrūs. Vadinasi, buvote linkusi įsimylėti?
Tiesa. Bet ne visada gali sau tai leisti. Pavyzdžiui, žinai, kad žmogus turi šeimą ar gyvenimo draugę. Negali leisti, kad dėl tavo meilės kas nors būtų nuskriaustas. Tokiu atveju, jeigu įsimyli, labai kankiniesi. Kankiniesi dėl savo jausmų ir dėl suvokimo, kad kažkam darai bloga. Belieka melsti, kad įsimylėjimas greičiau praeitų... Kad dangus duotų stiprybės būti teisingai...
Manau, visi esame tai patyrę. Atlikėjai – ypač. Juk labai dažnai būname išvažiavę gastrolių, toli nuo savo šeimų. Tada veikia dar stipresnis ilgesys ir noras turėti šalia žmogų, atiduoti kam nors sukauptą šilumą. Pavyzdžiui, išvyksti koncertuoti į kitą šalį ir scenoje sutinki žmogų, kuris labai panašus į tave – atitinka jūsų požiūriai, gyvenimo būdas... Kartais net pati nežinai, kokia jėga tave traukia... Ir vien tik prisilietimas to žmogaus, vien tik žvilgsnis tavyje sukelia uraganą! O tu suvoki, kad negali leistis nunešama to uragano, nes turi gerbti save, negali gyventi tik tuo trumpučiu „ach!“ Jis gi – nieko vertas. Todėl kai tenka dirbti scenoje su tuo žmogumi, stengiesi neparodyti savo jausmų. Nors ką ten paslėpsi: jeigu jame vyksta tokie patys procesai, virpesiai nesulaikomi... Kartais po koncerto užsidariusi kambaryje kauki! Nė pati nežinai, kas tau darosi...
Ir žinote, kas nuostabiausia? Jeigu neperžengi ribos. Jeigu išsaugai jausmų paslaptį. Buvo toks atvejis mano gyvenime... iki šiol saugau vieno žmogaus dovanotus suvenyrus, dovanėles... Bet ribos neperžengiau, todėl dabar su tuo žmogumi galiu labai gražiai bendrauti, net kviesti dainuoti į Lietuvą... Kai sugebi neperžengti ribos, kai nesumurzini jausmų, ir po daugybės metų susitikus išlieka gražus jaudulys...
Bet tam juk reikia beprotiškos stiprybės!
Turi ją turėti. Iškart atpažįstu žmogų, kuris save valdo, ir tokį, kuris gyvena tik šia akimirka.
Kai sutikote Asmik tėtį, operos solistą Gehamą Grigorianą, abu buvote laisvi, jauni. Vadinasi, be skausmo leidote jausmams rutuliotis?
Čia jau kita istorija. Man tas žmogus nepatiko...
MASKVA
Pirmą kartą susitikome Maskvoje, koncertinės organizacijos „Goskoncert“ laukiamajame, kur atlikėjams būdavo išduodamos vizos ir leidimai važiuoti gastrolių ar stažuotis į užsienį. Aš turėjau važiuoti į Italiją, į Milano „La Scalos“ teatrą. Vizų laukė iš visos Sovietų Sąjungos suvažiavę stažuotojai. Ten pirmą kartą Gehamą ir pamačiau. Iškart pajutau jo žvilgsnius. Mačiau, kad patikau. Visada labai aiškiai jausdavau tokius dalykus. Bet pati dėmesio į jį nekreipiau.
O vizų į Italiją kaip nebuvo, taip nebuvo. Jau savaitė praėjo kasdien bevaikštant, antra įpusėjo... Su Gehamu nuolat būdavo jo mama. Ji tuo metu dirbo Maskvoje ir vis ateidavo palaikyti sūnaus. Armėnų moterys net ir suaugusius savo vaikus prižiūri tol, kol jėgos leidžia. Gehamui tada buvo dvidešimt septyneri, jis dar nė karto nebuvo vedęs. Man beveik ketveriais metais daugiau – trisdešimt vieni. Lietuvoje turėjau sūnų, subyrėjusią santuoką ir karjerą, kurią susikūriau pati, savo jėgomis ir darbu. Su Gehamu buvome per daug skirtingi...
Kaskart, kai nesulaukę vizos išsiskirstydavome, Gehamas eidavo į savo viešbutį, aš – į savo, o Gehamo mama pakeliui su manimi eidavo į savo darbą. Vis guosdavosi, kad nežino, kaip ten Italijoje bus jos sūnui: „Po tėvo mirties jis pasidarė labai nervingas... Kas jį ten prižiūrės, jeigu kas nutiks?..“
Galiausiai vizas gavome ir išvažiavome į Italiją.
MILANAS
Italijoje Gehamas neatstojo nė per žingsnį. Pusę metų variau jį nuo savęs. Pykau baisiai, nes jis nesitraukė net šalin varomas. Rimtai į Gehamo rodomus jausmus nežiūrėjau. Pirmiausia todėl, kad trumpalaikiai nuotykiai – ne man. Antra: jis – kitos tautybės žmogus, kitos valstybės gyventojas. Suvokiau, kad į kitą šalį dėl vyro tikrai nesikelčiau. Nepatiko Gehamas man, nes jaučiau, kad esame visiškos priešingybės. Bėgau, pykau, nesikalbėjau su juo labai ilgai... Bet tos tautybės žmonės įkyrūs. Jie savo tikslo siekia, kad ir ką sakytum.
O kaip tas dėmesys būdavo rodomas? Taip ir matau, kaip karštas armėnas po jūsų viešbučio langais dainuoja serenadas ar traukia meilės arijas...
Arijos buvo vėliau... O kasdien laukdavo prie durų, lydėdavo... Jam dėmesio net demonstruoti nereikėjo: jaučiau kiekviename žingsnyje.
Bet aš – vienišė. Net į Italiją išvažiavusi mėgdavau būti viena. Tada politinė sistema buvo tokia, kad užsienyje visi stažuotojai privalėjo laikytis kartu. Bet aš tų povandeninių srovių neišmaniau. Kiti po darbo dienos mėgdavo visu būriu nueiti pasėdėti, išgerti, pabaliavoti. O aš – į viešbutį. Užtat ryte labai anksti, apie septintą, keldavausi ir bėgdavau į parką daryti mankštos, kroso pabėgioti. Guldavausi turbūt devintą vakaro, nes sutemus vienai vaikščioti po miestą, ypač moteriai, buvo labai nesaugu. Jeigu tekdavo, tiesiog bėgte per miestą skuosdavau: tik sustok, tuoj prisistato koks italas ir klausia: „Libera (itališkai – „laisva“)?“
Kas vieną dieną atsitiko, kad įkyruolis armėnas tapo brangiausiu žmogumi?
Taip išėjo, kad Gehamas smarkiai susirgo. Angina. Maždaug savaitę laikėsi 39–40 laipsnių temperatūra. Tada ir prisiminiau jo mamos nerimą: „Kas jį prižiūrės toje Italijoje?..“ Nuėjau aplankyti Gehamo. „Tu, Irena? Atėjai!“ – negalėjo patikėti savo akimis, kai įžengiau į kambarį. Juk visą laiką variau jį nuo savęs, o čia staiga – pati atėjau. Matau: guli lovoje leisgyvis, prakaitu permirkę drabužiai sumesti į kriauklę...
Taip prasidėjo mūsų draugystė. Man visada taip: priprantu prie žmogaus ir tada manyje atsiveria visos durys. Tada surandu ką nors gero žmogaus būde, ką nors labai gražaus išvaizdoje. Juk šiaip pažiūrėjus – Gehamas storuliukas, mažiukas... O paskui jame radau daug gerų savybių, gražius veido bruožus. Gehamas – labai staigus. Jis gali ir kumščiu į stalą trenkti, ir indus padaužyti... Ne kartą mačiau tokius protrūkius ir man jie labai nepatiko, nes mėgstu ramius žmones. Bet kai Gehamui kas nors labai patinka, moka ir be galo švelnus, ir labai atviras būti. Tiesiog jauti, kad jis šimtu procentų yra su tavimi.
Atvažiavau pas Gehamą į Jerevaną, o jis: „Niekur tavęs nebeišleisiu. Lieki gyventi čia.“ O juk Lietuvoje – mano sūnus, darbas! Kaip galėjau viską mesti?! Namo važiavau su mintimi, jog su Gehamu daugiau niekada nepasimatysime. Pykau. Ir jis buvo nelaimingas.
Galbūt sovietų žvalgybos jūsų santykių akylai ir nestebėjo, bet turbūt tokia draugystė nepraslydo pro akis. Kaip apskritai jūsų santykiai buvo įvertinti?
Mes per daug nesidemonstravome, bet akivaizdu, kad mūsų santykius toleravo. Kai po atostogų grįžome tęsti stažuotės, ambasados žmonės, kurie mus Italijoje globojo, padarė taip, kad mūsų kambariai būtų gretimai. Gehamas jau ne kartą buvo pasižymėjęs nevaldomu charakteriu, ir visi matė, kad tik aš jam darau gerą įtaką, kad galiu nuglostyti jo aštrų būdą. Matyt, todėl mūsų draugystę ir toleravo. Nors bendro kambario, aišku, vis tiek nedavė – mes juk nebuvome vyras ir žmona.
Kodėl neskubėjote tuoktis? Ar Gehamas nesipiršo?
Jis Italijoje visiems kartojo: „Aš myliu šitą moterį. Aš noriu su ja gyventi.“ Bet aš apie santuoką ir išvažiavimą gyventi į Armėniją net negalvojau. Man svarbiau už meilę buvo darbas ir sūnus, kurį jau turėjau iš pirmosios santuokos. Gal niekada apie bendrą gyvenimą ir pagalvojusi nebūčiau, jeigu nebūtų atsitikusi ta nelaimė: po didžiulio skandalo Gehamą grąžino į Armėniją.
JEREVANAS
Mus visus, stažuotojus, grąžino namo. Dėl politikos: „La Scalos“ teatras nusprendė statyti operą „Borisas Godunovas“. Kas geriau už rusus galėjo tai padaryti? Iš Maskvos ir tuometinio Leningrado turėjo atvykti garsiausi solistai – Jelena Obrazcova, Jurijus Marusinas, Jevgenijus Nesterenka. O režisieriumi norėta pakviesti Jurijų Liubimovą. Tuo metu jis buvo emigravęs, pabėgęs iš Sovietų Sąjungos. Rusų „Goskoncertas“ pareiškė: „Jeigu Liubimovas bus režisierius, mes savo solistų neleisime pas jus dainuoti.“ Italai atsikirto: „Jeigu jūs neduosite solistų, mes atsisakysime jūsų stažuotojų.“ Rusai solistai į Milaną taip ir neatvažiavo.
Gehamas nusprendė išnaudoti pasitaikiusią galimybę: pasisiūlė vietoj J. Marusino išmokti tenoro partiją ir padainuoti „La Scaloje“. Dainuoti jam neleido. Gehamas norėjo netgi pilietybės atsisakyti. Ėjo į Amerikos ambasadą, nes patys italai tada prieglobsčio nesuteikdavo. Bet išgirdo, kad jeigu būtų garsus solistas, gal jo teises ir gintų... Tiesą sakant, visų detalių nežinau, niekada su Gehamu šitos istorijos neaptarėme. Gal ir blogai, kad aš visada nuo neigiamų dalykų bėgau, nenorėjau gilintis, klausinėti... Mačiau tik, kad jam labai skaudu.
Vos grįžusi į Lietuvą sulaukiau Gehamo skambučio iš Armėnijos: „Irena, atvažiuok.“ Iš balso jutau, kad labai blogai. Po tų įvykių jam užsidarė visi keliai, visos durys ne tik į užsienį, bet ir pačioje Armėnijoje. Supratau, kad Gehamui aš labai reikalinga. Nuskubėjau į oro uostą pirkti bilieto. Bet gavau tik iki kažkokio mineralinių vandenų kurorto. Nuskridau tikėdamasi, kad iš ten gausiu bilietą iki Jerevano. Negavau. O aš turiu, privalau nuskristi – manęs gi laukia! Įsivaizduokite: aš be bilieto iki pat lėktuvo nuėjau! Oro uoste pro langą pamačiau lėktuvą, kuris turėjo skristi į Armėniją. Kažkaip sugebėjau išeiti pro kitus vartus ir nueiti prie lėktuvo. Nežinau, kodėl manęs niekas nesustabdė.
Keleiviai sulipo, o aš stoviu prie lėktuvo ir verkiu: „Neturiu bilieto, bet privalau skristi!“ Lakūnai nebeištvėrė: „Nueikite prie kasų ir pasakykite, kad mes jus įsodinsime. Tik tegu duoda kokį bilietą.“ Aš vėl nuėjau iki kasų! Man vėl nedavė bilieto! Tada aš vėl atėjau prie lėktuvo! Galiausiai mane įsodino į lėktuvą be bilieto. Dabar pati pasakoju ir nesuvokiu, kaip tai pavadinti: mistika? Užsispyrimu? Gal pasidarai kažkoks nematomas? Gal gauni nesuvokiamos jėgos ir tavęs niekas nepajėgus sustabdyti?.. Aš visada žinojau, kad galiu padaryti neįmanomų dalykų. Bet, aišku, iš kito žmogaus norėsiu tokio paties atsako.
Jerevaną pasiekiau, atvažiavau pas Gehamą, o jis: „Niekur tavęs nebeišleisiu. Lieki gyventi čia.“ O juk Lietuvoje – mano sūnus, darbas! Kaip galėjau viską mesti?! Lyg tyčia po visų skrydžių ir pinigai baigėsi. Kone verkdama nuėjau pas Gehamo motiną. Ji suprato mane, padėjo, perkalbėjo sūnų. Namo važiavau su mintimi, jog su Gehamu daugiau niekada nepasimatysime. Pykau. Ir jis buvo nelaimingas. Tačiau nemoku ilgai pykti, pamažu atlėgau.
Manau, nesuklysiu pasakiusi, kad tuo metu jus su džiaugsmu būtų priėmęs bet kuris Sovietų Sąjungos operos teatras. Karjerą galėjote ir toje pačioje Armėnijoje padaryti. Kodėl nepasiėmėte sūnaus ir neišvažiavote gyventi pas Gehamą?
Taip, Maskva dar prieš stažuotę mane kvietė. Net butą davė, kad tik ateičiau dirbti į Didįjį teatrą. Bet aš iš tų (gal dėl to, kad kaime augau), kurie vertina namus. Buvau be galo laiminga, kad gyvenu tėvynėje, kalbu savo kalba. Aš labai prisirišu prie savo kampo. Galų gale aš čia viską turėjau: namus, artimus žmones, klausytojai mane mylėjo, teatre gerbė, buvau reikalinga. Buvau dėkinga Lietuvai, kad išsiuntė mane stažuotis į Italiją, todėl emigruoti niekur tikrai neketinau. Nesvarbu, kokiomis spalvomis tuo metu Lietuva buvo apvilkta, bet tai vis tiek buvo Lietuva. Tai buvo mano Lietuva.
Tačiau, pabuvusi Jerevane, pamačiau, kaip Gehamui ten blogai. Grįžusi į Lietuvą, nuėjau pas tuometinį Operos ir baleto teatro direktorių Virgilijų Noreiką ir paprašiau: „Maestro, priimkime Grigorianą. Turėsime Lietuvoje gerą tenorą.“ Net į ministeriją dėl jo ėjau.
Prisipažinkite, tai darėte dėl to, kad Gehamas iš tiesų buvo talentingas solistas ar vis dėlto iš meilės?
Į „La Scalą“ netalentingo žmogaus niekas juk nesiųstų. Visi žinojo, kad Grigoriano balsas – nuostabus, be galo sodrus. Ir Lietuva šį tenorą su džiaugsmu priėmė.
VILNIUS
Neslėpsiu: dėl to, kad buvome nesusituokę, bet gyvenome kartu, darbe buvau smarkiai puolama, apkalbos skambėjo už nugaros, priekaištai pylėsi tiesiai į akis. Sako, su laiku užsigrūdini, kieta oda užauga... Nemanau. Jeigu sunkumai ir užgrūdina, lygiai taip pat ir išeikvoja, atima energiją...
Kartą į Suomiją buvo pakviesta grupė teatro solistų. Tarp jų – ir aš. Tačiau man buvo pameluota, kad neva todėl, jog „La Scaloje“ buvo problemų, Maskva man nedavė vizos. Mūsų pasai, su kuriais išleisdavo į užsienį, tuo metu būdavo laikomi Maskvoje. Kai po kurio laiko važiavau į Tokiją, į konkursą, ir gavau savo pasą, pamačiau, kad Suomijos viza ten vis dėlto įklijuota. Vadinasi, kažkas iš bendradarbių man kišo pagalius į ratus... O kartą režisierė mestelėjo: „Pavėlinai į darbą... Aišku, pirmiau gi reikia su kavalieriumi išsimiegoti, o paskui jau darbas...“ Kai man tokį antausį tėškė, parėjau namo ir Gehamui pasakiau: „Tu turi išvykti. Mes negalime būti kartu.“ „Rytoj einame į zaksą“, – buvo jo atsakymas.
Vestuvės buvo prašmatnios, kaip ir priklauso dviem žvaigždėms? Ar kuklios, su baliuška tik saviems svečiams?
Jūs taip pasakėte: baliuška... Tuo metu turėjau neblogą trijų kambarių butą Kalvarijų gatvėje, po ceremonijos ten susirinko teatro žmonės, Gehamo draugai, mano artimieji. Gehamas paruošė gražų stalą su armėniškais patiekalais. Jis puikiai gamina.
Beje, iki šiol vestuves man primena randas ant nugaros. Išvakarėse nusprendžiau išskalbti užuolaidas. Betempiant nuo lango, nepamenu, man ar Gehamui jos išsprūdo, ir aš trenkiausi nugara į stiklines duris. Stiklas dužo ir susmigo man į nugarą. Bet žaizdą sutvarstėme ir pasidžiaugėme, kad viskas dar gana laimingai baigėsi.
Tuo metu turėjote dar visai nedidelį sūnų Irvidą iš pirmosios santuokos. Kaip jiedviem su Gehamu sekėsi sutarti?
Sūnui tada buvo devyneri. Stengiausi, kad jis niekada nesijaustų nuskriaustas, apleistas. O Gehamas – karšto būdo. Kartais nepelnytai pasakydavo ką nors įžeidžiančio, netyčia užgaudavo. Mačiau, kad vaiką tai labai giliai skaudino. Kita vertus, ir Gehamą galėjau suprasti – niekada anksčiau šeimos neturėjęs, pripratęs prie laisvės ir motinos globos... Bet kai mano sūnų vaikai kieme skriausdavo, Gehamas bėgdavo ginti saviškio. Kartą net vienam vaikui pliaukštelėjo ranka, jo motina atbėgo aiškintis...
O paskui atsirado Astutė.
Kai Astutė tekėjo, Gehamas sumanė vestuves jai iškelti Armėnijoje. Aš buvau labai pagarbiai priimta. Gehamas sėdėjo garbingoje tėvo vietoje, aš – motinos. O Gehamo žmona – kaip draugė, kartu su visais svečiais. Visi mane gerbė, liaupsino.
PABAIGOS PRADŽIA
Aš iš tų mamų, kurios gimus vaikui atsiduoda tik jam. Tarsi ir noriu, kad vyras taip pat rūpintųsi kūdikiu, padėtų, bet kartu ir nepasitikiu, įsivaizduoju, kad niekas to nepadarys geriau už mane... Visa galva pasineriu į vaiko rūpesčius...
...o vyrui pritrūksta dėmesio...
Vyrui tokioje situacijoje iš tiesų pasidaro sunku. Be to, mano profesija – sudėtinga: turi daug savęs atiduoti darbui. Ilgainiui įvyko tai, ko bijojau pačioje pradžioje: pradėjo lįsti per daug skirtingas mūsų temperamentas. „Tu – žmona ir žinok savo vietą“, – tokia taisyklė galioja pietiečių šeimose. O aš keturiolikos metų palikau namus: ėjau mokytis, veržiausi, kovojau, savo darbu, savo jėgomis visko siekiau. Užaugau labai savarankiškas žmogus.
Negi šalia tokio vyro taip ir nepavyko pasijusti silpna, gležna moterimi?
Silpna aš niekada nemokėjau būti. Buvau įpratusi viską nešti ant savo pečių. Aš tik atrodau rami, bet amžini barniai dėl smulkmenų, nepasitenkinimas mane pakeičia. Tampu per daug kategoriška. Namuose ėmė dažnėti barniai, nes žmogus pradėjo ieškoti atitrūkimo nuo šeimos, vis norėjo lėkti, kad tik namuose nebūtų... Jam reikėjo draugų, kompanijų – žodžiu, šventės. O man atrodė: jeigu žmogus turi šeimą, kokie dar gali būti draugai? Kokios kompanijos?
Gehamas draugystei atiduodavo be galo daug savęs. Pasako, kad išvažiuoja dienai, o grįžta po trijų ar penkių. Ką visą tą laiką veikia? Nesako, nepaaiškina... „O kas čia tokio? Aš gi su draugais buvau!“ – tik mesteli. Jis – įpratęs būti laisvas. O aš – su vaikais, turiu įsipareigojimų... Esu pavydi, neištikimybės nepakenčiu. Kankindavausi galvodama, ką jis tas dienas veikė?.. Paskui susigriebdavau: „O jeigu sužinosiu, kad ten kažkas blogo vyko, ar man dėl to bus lengviau?“ Kartais geriau nežinoti... Kad išsaugotum šeimą, reikia mokėti ir suprasti, ir atleisti, kartais sugebėti kai ko nematyti... Tik jauname amžiuje labai trūksta išminties, kantrybės. Pati dariau daug klaidų: reikalavau, kad vyras skirtų daugiau dėmesio šeimai, pati rūpinausi tik vaiku. Turbūt pasidariau neįdomi, niūri, pikta...
Vieną santuoką ir vienas skyrybas jau buvote turėjusi. Negi jos neišmokė, kaip gyventi šeimoje?
Turbūt kiekviena santuoka turi savo kelią ir moko savų dalykų. Negali pasinaudoti vienos patirtimi puoselėdamas kitą.
Su pirmu vyru mes ilgai draugavome, paskui ilgai gyvenome kartu. Pirma meilė... Mylėjome vienas kitą, bet buvome iš labai skirtingų sričių, kilę iš skirtingų šeimų. Nuolat girdėdavau: „Arba mokslai, arba aš“, „Arba teatras, arba aš“. Kiek sugebėjau, laviravau... O paskui dar ir alkoholis prisidėjo... Žmogus gydėsi, lyg ir stengėsi, bet situacija vis tiek blogėjo... Pavydėjo, kad aš nuolat tarp garsių žmonių, mylima... Gyvenau tada už Kauno, dirbau Kaišiadorių muzikos mokykloje, o studijavau Vilniuje. Namie – mažas sūnelis ir nesibaigiantys priekaištai... Galiausiai neištvėriau: su vaiku išėjau iš namų. Atvažiavau į Vilnių, pradėjau leisti sūnų į savaitinį darželį. Dar kurį laiką važinėjau į Kaišiadoris dirbti. Iš paskos į Vilnių atvažiavo ir vyras. Atleidau šimtąjį kartą. Suradau darbą baldų gamykloje. Metus gyvenome gerai, o paskui ir vėl prasidėjo tas pats...
Jeigu ne alkoholis, gal ir iki šiol būtume gyvenę. Daug iškentėjau, daug kartų pykau ir atleidau, taikiausi – išsekinau save... Kai situacija vis kartojasi ir kartojasi, supranti, kad eini atgal, žemyn. Nebegali judėti į priekį. Ypač turint tokią specialybę kaip mano reikia ramios širdies. Kai pajutau, kad ir viena galėsiu susitvarkyti, priėmiau sprendimą skirtis. Aišku, ilgainiui nuoskaudos išsitrynė ir liko tik patys geriausi prisiminimai. Tebesaugau jo laiškus, kuriuos rašė iš armijos. Visas pluoštas – turbūt po du per dieną parašydavo... Pirma meilė...
Dabar suprantu: nereikia ilgai kentėti, jeigu namuose netyla barniai, jeigu vaikai kenčia. Jie neturi matyti tokių dalykų. Kai žmonės nustoja gerbti vienas kitą, nebelieka prasmės gyventi kartu. Gal todėl ir antrojoje santuokoje prasidėjus tokiems dalykams pagalvojau: „Jeigu jau artėja riba, kai pradėsi negerbti žmogaus, geriau kuo greičiau išsiskirti.“ Tai va, kokia buvo man pamoka.
Kiek Asmik buvo metų, kai skyrėtės?
Kai Gehamo paprašiau išeiti, Astutei gal kokie ketveri metukai buvo. Po skyrybų Gehamas dar maždaug ketverius metus gyveno Lietuvoje. Nori nenori bendravome, nes dirbome tame pačiame teatre, gaudavome dainuoti tuose pačiuose spektakliuose. Žiūrovui neįdomu, kas dedasi tarp operos solistų: negali jam rodyti savo nuotaikų ar ambicijų. Skauda, bet eini, dirbi ir skausmas nuslopsta. Ir dabar, kai man sunku, einu mokytis naujos partijos. Ir kažkas atsiveria: atsiranda šviesa gyventi. Darbas užgydo visas žaizdas.
Galų gale pats supranti: neišėjo būti kartu, nepavyko sukurti darnios šeimos, bet dėl to neprivalai su žmogumi susipykti visam gyvenimui. Dabar mes su Gehamu – labai geri draugai. Jo kalboje išlikęs pagarbus kreipinys „Iren-džan“. Tai reiškia „miela, brangi Irena“.
APIE SAPNUS IR MALDAS
Po aštuonerių metų, praleistų Lietuvoje, Gehamas išvyko dirbti į Peterburgą ir ten vedė baleriną. Puiki moteris, daug jaunesnė už jį. Jiedu turi du jau suaugusius sūnus. Gehamo žmona – gera Astutės draugė. Dukra yra sakiusi, kad ji – tarsi šeimos galva. Jeigu jos nebūtų, namai subyrėtų. Turbūt ji – kaip armėnės moterys, pritapo prie tos kultūros. Ji metė savo darbą ir atsidavė tik šeimai. Matyt, Gehamui to reikėjo.
Kai Astutė tekėjo, Gehamas sumanė vestuves jai iškelti Armėnijoje. Aš buvau labai pagarbiai priimta. Gehamas sėdėjo garbingoje tėvo vietoje, aš – motinos. O Gehamo žmona – kaip draugė, kartu su visais svečiais. Visi mane gerbė, liaupsino. Gehamo mama vis gailėjo, kad mes nebesame su jos sūnumi kartu...
Pasvarstote: kas būtų, jeigu karjerą būtumėte paaukojusi dėl šeimos?
Aš negalėjau taip pasielgti, nes man per daug kainavo visa tai pasiekti. Ir negalėčiau būti vien tik mama ar žmona. Jausčiausi, kad esu NIEKAS. Atimtų dainavimą – ir iš manęs nieko neliktų.
Žinote, viskas būna taip, kaip turi būti. Mane vienas sapnas dar Italijoje, kai su Gehamu tik pradėjome draugauti, įspėjo. Sapne balandė man ant galvos padėjo kiaušinį. O aš nesugebėjau jo išsaugoti – sudaužiau. Po daug metų išsišifravau šitą sapną taip: Gehamo mama patikėjo man savo vaiką, o aš jo neišsaugojau...
Buvo tokia Gehamo gerbėja, kuri pažinojo ir mane. Ji vis sakydavo: „Irena, jis taip tave myli! Kodėl stumi jį nuo savęs?“ Ta moteris surado mūsų su Gehamu nuotraukas ir nunešė pas būrėją. „Tas vyras nevertas tos moters, – pasakė būrėja ir pridūrė: – Šitai moteriai net nebūtina vaikščioti į bažnyčią, nes vien už dainavimą bažnyčioje jai yra atleistos visos nuodėmės.“ O pati pas jokią būrėją niekada nesu buvusi. Kartais pagalvoju, kad norėčiau nueiti dėl savo vaikų paklausti, bet geriau kasryt pasimeldžiu, paprašau, kad jiems viskas būtų gerai.
O maldose dar prašote moteriškos laimės sau?
Kol maldose prisimenu visus savo anūkus, vaikus ir artimus žmones, sau laiko nebelieka... Sau prašau tik kantrybės, sveikatos ir supratimo. Išminties sau prašau.
Irena MILKEVIČIŪTĖ
- Gimė 1947 metų balandžio 14 dieną Kaune.
- Iš pradžių tuometėje Lietuvos konservatorijoje baigė kanklių ir dirigavimo klasę, dirbo muzikos mokytoja. Tik būdama 29-erių baigė dainavimo studijas, stažavosi Milano „La Scalos“ teatre.
- Pirmą kartą ištekėjo..., susilaukė sūnaus Irvido. Antrą kartą – už tenoro Gehamo Grigoriano – ištekėjo 1980-aisiais. 1981 metais gimė dukra Asmik.
- Tarptautinį pripažinimą pelnė dainuodama Maskvos didžiajame teatre, Sankt Peterburgo Marijos teatre, Latvijos nacionalinėje operoje, Milano „La Scaloje“, Niujorko „Metropolitan Operoje“, daugelyje Europos, Azijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos šalių.
Gehamas GRIGORIANAS
- Gimė 1951 metų sausio 29 dieną Jerevane.
- Baigė Jerevano konservatoriją, 1978–1979 metais dalyvavo Maskvos didžiojo teatro artistų atrankoje, be vargo pateko tarp geriausių stažuotojų ir buvo išsiųstas mokytis į Milano „La Scalos“ teatrą.
- 1980–1988-aisiais gyveno Vilniuje, buvo Lietuvos operos ir baleto teatro solistas, dėstė konservatorijoje. Tie metai buvo sunkūs, nes po skandalo „La Scaloje“ jo neišleido į užsienį. Įtampa atsiliepė ir sveikatai – net teko šalinti gerklėje susidariusį pūlinį.
- Likimą pakeitė tik ryškus pasirodymas viename valdžiai skirtame koncerte – jis atvėrė geležinę uždangą. Tada prasidėjo tikrasis pakilimas: atlikėjas dirbo Londono „Covent Garden“ teatre, Niujorko „Metropolitan Operoje“, Milano „La Scaloje“, Buenos Airių „Colon“, Sankt Peterburgo Marijos teatre ir kitose prestižinėse operos scenose. Tuomet namais tapo Sankt Peterburgas. Ten vedė antrą kartą ir sulaukė dviejų sūnų.
- 1999–2008 metais buvo A. Spenderiano operos ir baleto teatro (Jerevane) meno vadovas ir vyriausiasis režisierius. Gyvena Jerevane. Šiemet šešiasdešimtmetį ir 40 metų kūrybos jubiliejų švenčiantis operos grandas Armėnijos prezidento nutarimu apdovanotas 1-ojo laipsnio medaliu už nuopelnus Tėvynei. Šiuo metu yra koncertinių kūrinių atlikėjas.
