Justina Gringytė – apie gebėjimą tuo pat metu žindyti kūdikį ir įsikūnyti į aistringąją Karmen

Nors nuo liepos 17 dienos, kai gimė kūdikis, prabėgo nedaug laiko, Justina rugsėjį jau drebino savo mecosopranu Londono „Royal Albert Hall“ salę, spalį įkūnijo Karmen to paties pavadinimo operoje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Tai čia... nerealiai? – pasitikslinu. Taip! – žiba Justinos akys, per akimirką išduodančios, kodėl būtent ji 2015 metais tarptautiniuose operos apdovanojimuose pelnė Geriausios jaunosios artistės titulą, prilyginamą šio žanro „Oskarui“.

Negana to, Justina jau nėrė į naujo „Vilniaus City Operos“ spektaklio „Samsonas ir Dalila“ repeticijas, gruodį – premjera.

Justina taip anksti į sceną grįžo ne prestižinių scenų sugundyta – jau daugelį jų pasiekė būtent lietuvei skirti aplodismentai, pats Velso princas Charlesas, pakerėtas talento, bučiavo jai ranką.

„Mūsų profesija – kaip sportas: kuo ilgesnė pertrauka, tuo sunkesnis sugrįžimas. Dirbu išsijuosusi. Reikia. Be to, aš ir noriu! Tik labai sunku psichologiškai ir fiziškai – juk aš mama, ir dar maitinanti“, – pasakoja Justina.

Vaidmenimis ir pasiekimais ne kartą džiaugėtės – dabar pasidžiaukite sūnumi, koks jis?

Liepos 17-oji ir taip mūsų šeimoje buvo reikšminga – tądien švęsdavome abiejų mano močiučių, gimusių 1928-aisiais, gimtadienius. Ir nutik taip, kad tądien aš pagimdžiau sūnų!

Anksčiau maži vaikai man būdavo tiesiog maži vaikai. Bet tik todėl, kad jų gerai nepažinojau. Dabar žvelgiu į savo lialiuką ir joks jis ne lialiukas – tai mažas protingas žmogutis, kurio išraiškos iškalbingos, jis daug šypsosi, atidžiai klausosi ir viską supranta. Jo geriausia draugė – močiutė, mano mama išėjo iš darbo ir sako, kad ją veža močiutystė (juokiasi).

Taigi mūsų šauni trijulė daug bendrauja, nuolat krečiame juokus, dūkstame, linksminamės. Gustui labai patinka Justė Arlauskaitė-Jazzu, kai išgirsta ją dainuojant per televiziją – iš karto suklūsta, matyt, mažylį jaudina jos tembras.

Įsileidote į namus konkurentę?

Aš už muziką namie. Galiu pasidžiaugti, kad sūnaus neblogas skonis. Bet jei suskamba kas nors netinkamo, iš karto sakau: „Gustukai, neklausyk – ausis susigadinsi.“ (Juokiasi.) Kūdikiams būdingi pilvo dieglių priepuoliai praėjo klausantis italų kompozitoriaus Giacomo Puccini kūrinių – kaip tik keletą savaičių ėjo filmas apie jį, taip ir prasėdėjau su sūnumi ant rankų gana ramiai.

Sūnus suklūsta ir kai uždainuoju aš. Netikėtai atradau, kad mano vokalo pratimas, kupinas „r“ ir „br“ garsų, labai padeda mudviem irzliomis vakaro valandomis. Tad kai tik pajuntu, kad vaikas nerimauja – pradedu treliuoti.

Nagi, pasidalykite kūdikio maitinimo ypatybėmis, kai tenka dėl koncertų ir reikalų kitose šalyse atsitraukti net ir kelioms dienoms.

Susitvarkau. Mano agentė juokėsi, kad interviu turiu papasakoti kurią nors istoriją. Noriu maitinti sūnų kaip galima ilgiau, tad mano geriausias draugas yra pientraukis, – juk jei negaliu pamaitinti vaiko, pieną būtina nutraukti reguliariai kas keletą valandų. O ką daryti, kai vienas lėktuvo reisas vėluoja, laiko oro uoste susitvarkyti jau nebeturi ir iš karto sėdi į kitą lėktuvą? Jame sykį ir tvarkiausi – prisidengusi šaliu, žinoma, padėjo ir tai, kad teko puiki vieta prie lango.

Prieš kelionę į Londoną užšaldžiau pieno, tačiau dažniausiai vaikai jo nevalgo, nes smarkiai pasikeičia skonis. Ką gi, Gustas – iš tų, gerai, kad jau buvome išrinkę mišinuką tiems ekstra atvejams.

Pakilumo nedaug... ar tai netrukdo įsigyventi į vaidmenį scenoje?

Akimirksniu – aš moku būti ten, kur privalau. Žinoma, šiek tiek juokinga, kai į situaciją pažvelgi per laiko prizmę. Ką daro Karmen per pertrauką, kai žiūrovai geria karštą šokoladą? Karmen darbuojasi pientraukiu – o ką man daryti?! Teatro darbuotoja atsargiai paklausia, ar jau galima paleisti gongus, – tik tuomet pertrauka baigiasi. Žinoma, aš pasirengusi! Toks gyvenimas.

Kokią operą primena dabartinis jūsų gyvenimo etapas?

Tokių laimingų operų nėra. Man tai pats geriausias laikas, nors ir sudėtinga viską suderinti. Palikti sūnų kad ir kelioms dienoms labai liūdna, nors žinau, kad šalia pats patikimiausias žmogus – mano mama. Kol kas man nedrąsu mažylio tampyti lėktuvais, nors mano draugė iš Naujosios Zelandijos į Niujorką skrido su dviejų savaičių kūdikiu. Aš negaliu. Laukdamasi atšaukiau ir suplanuotus koncertus Amerikoje – gydytoja nerekomendavo skristi, be to, norėjau, kad jei ką – vaikas gimtų Lietuvoje.

Ar išskridusi iš namų nučiumpate bent akimirką sau – tarkim, maloniai, ramiai išgerti kavos, apie ką svajoja mamos?

Kas kartą kelionė būna tarsi karinė operacija – viskas tiksliai suplanuota. Londone pavyko vėl pripirkti Gustukui „John Lewis“ drabužėlių. Iš ekologiškos medvilnės, be proto malonūs liesti ir fantastiška kaina – to nepadaryti negalėjau. Apsipirkti ėjome papusryčiavusios kartu su mano dėstytoja, nes taip buvo galima sutaupyti laiko ir pabendrauti.

Išvengėte depresijos ar bent jau niūraus periodo gimus kūdikiui?

Na, kaip... Mama yra mano geriausia draugė ir kompanionė. Ji man padeda susitvarkyti su dideliais emociniais krūviais – kai krintu į duobę, ji už plaukų ištraukia. Bet iš tiesų mano gyvenime tiek visko nuostabaus, kad tai tikrai atsveria liūdnesnes akimirkas.

Su vyru smuikininku ir dirigentu Michailu Simonianu pradėjote skyrybų procesą. Koks Gusto tėvo vaidmuo tame orkestre, kuris vadinasi šeima? Tas vyras dar užkulisiuose, repetuoja?

Į šiuos klausimus kol kas atsakymo neturiu.

Tokios nuostabios vestuvės buvo Maskvoje – su karietomis ir svečiais iš viso pasaulio... Suknelę dar turite ar sudeginote?

Nesudeginau. Pykčio neturiu jokio, man tik labai skauda – bet juk tai kada nors praeis. O suknelę reikia parduoti. Nesigailiu dėl nieko, išgyvenome nuostabų laiką, sūnus yra didžiausios meilės vaisius. O kad buvo skirta taip trumpai visa tai turėti – tebūnie. Stojo kitas stebuklingas laikas.

Ar matote savo ateitį kaip moteris?

Gal kada nors. Dabar esu mama, noriu visą laiką skirti vaikui ir darbui, namams, turiu rūpintis šeimos gerove.

Šviesaus atminimo tėvelis, pamenu, pasakojote, bučiuodavo jums ranką ir vadindavo karalaite. Didį pagarbos ženklą demonstravo ir Velso princas Charlesas. Justina, gal jūs tiesiog šiek tiek išlepusi gerąja prasme, nebuvote susidūrusi su kitokia vyro asmenybės puse?

Tai liečia ne tik vyrus – visus žmones apskritai. Augau labai geroje šeimoje, mano mokytojai labai geri žmonės. Mano nemažą artimų žmonių ratą sudaro tikrai puikios asmenybės. Kai esi šiek tiek nuveikęs, nors kiek žinomas savo srityje, kažkaip tavo gražiame, galbūt galima pasakyti, – naiviame, harmoningame gyvenime atsiranda, prisiplaka visai kitokių intencijų turinčių žmonių. Ne tokių švarių, ne tokių tyrų kaip tu ir tavo draugai. Žiūri tau į akis, o galvoja ką kita. Pastaraisiais metais man labai reikėjo persijoti savo aplinką...

Kas paakino tai padaryti?

Tie žmonės su kitokiomis nei mano intencijomis – noriu išlikti diplomatiška. Esu gyvenime daug skausmo mačiusi ir netekčių patyrusi, bet iš tiesų imunitetą turėjau silpną tiems, kurie iš manęs norėjo tik naudos.

Tai kaip gyvenime nesuklysti renkantis žmones? Ką apie tai sako mama?

Niekada nepasakysiu, kad neteisingai pasirinkau ar dėl ko nors gailiuosi. Visa yra pamokos. Sūnus ant mano rankų, o šis faktas byloja apie tai, kad viskas teisingai padaryta – su didele meile, nuoga širdimi ir džiaugsmo pilnomis akimis. Užtenka, kad kai kada prieš kai kuriuos dirigentus privalau nusišypsoti, tad namuose, su draugais noriu tikrumo.

O mama sako, kad neužsiblokuočiau, – ką gali žinoti, kas laukia už kampo. Žinau, kad turiu būti sveikas laimingas žmogus, gyvenantis gražų gyvenimą, o jei į jį ateis draugų, partnerių ar sutuoktinių, taip pat gebančių dalytis savo šviesiu gyvenimu, – bus puiku.

Į sceną tik žvelgiantiems sunku suvokti, kaip įmanoma suvaidinti džiaugsmą ar meilę, kai realiame gyvenime artisto širdis galbūt plyšta iš skausmo.

Mano čigongo mokytojas Shifu Qigongas moko būti čia ir dabar. Kai žaidžiu su Gustuku – visos mintys ir širdis su juo. Kai einu per kelią, esu atidi, nes galiu netekti gyvybės. Valgau – mėgaujuosi maistu, o ne dar ir atsakinėju telefonu į žinutes ar laiškus. Kai dainuoju – esu šimtu procentų Karmen ar Dalila.

Troškote Dalilos vaidmens?

Esu dainavusi tik jos arijas – beprotiškai gražios, visi jas nori girdėti, o vaidmenį operoje atliksiu pirmąsyk. Vokaline prasme tai išsvajota partija, džiaugsmo eliksyras, Saint-Saënso kūrybą gera dainuoti, širdis tirpsta. Juolab mecosopranams nėra daug tokių partijų, kurios būtų lyg prinokę vaisiai, skanios lyg persikai, glotnios lyg aksomas. Dalila rafinuota, aukštos klasės moteris.

Prieš metus įkūrėte ir savo vardo fondą – gal per anksti, per daug visko?

Kaip galiu būti per jauna tokiam dalykui? Labai džiaugiuosi, kad su Alytaus savivaldybe, „Rotary“, „Lions“ ir „Zonta“ klubais pavyko kartu nupirkti puikų fortepijoną muzikos mokyklai – juk aš ją baigiau. Noriu vaikams padėti, kuo tik galiu, viena mokinė jau metus gauna stipendiją, gruodį bus konkursas dar vienai pelnyti. Noriu vaikus įtraukti į koncertinę veiklą, surengti jiems meistriškumo pamokų. Tiek, kiek galiu, nes viską darau viena pati. Kodėl? Man tai svarbu.

Nuostabus dėmesio ženklas operos dainininkei – koks mielas širdžiai?

Gėlėmis smagu pasipuošti viešbučio kambarį ar namus. Bet dar smagiau kitas momentas. Prieš porą metų dainavau „Karmen“ Londono Nacionalinėje operoje, kurioje telpa 2500 žiūrovų, spektaklių – šešiolika. Tai kiek žmonių! Iki tol mėgdavau po spektaklio išbėgti vos nusivaliusi makiažą, sėsti į mašiną – ir namo. Tąkart supratau, kad turiu elgtis atsakingiau: prie išėjimo būriuojasi žmonės, tau dėkoja ir nori kartu nusifotografuoti. Ypač smagu, kai žmogus prisipažįsta, kad operos nemėgo, o mano dainavimas atvėrė jam kūrinio grožį. Kai palieti žmonių širdis – taip nuostabu.