Bel canto epochos žvaigždė Giuditta PASTA (1797–1865) buvo žinoma visai Europai – madinguose Londono bei Paryžiaus salonuose ponai dažnai aptarinėdavo ne dienos naujienas, o jos vaidmenis.
GERIAUSIA. Ji nebūtų laimėjusi geriausios solistės konkurso, nors turėjo plataus diapazono balsą, atlikdavo moterų ir vyrų partijas. Tačiau Pasta buvo tragikė – tokia įtaigi, kad publika glamžydavo šlapias nosinaites ir net Vincenzo Bellini raudodavo Giudittai dainuojant jo „Casta Diva“. Per jos spektaklius salės būdavo sausakimšos, teatrai jai siūlė aukso kalnus. Antai 1826-ųjų sutartyje su Londono Karališkuoju teatru buvo rašoma, kad prima donna assoluta Giuditta Pasta gali pati rinktis scenos partnerius, koreguoti operos režisūrą, repetuoti sau patogiu laiku. Jokiam kitam solistui nebuvo taip pataikaujama.