Šiemet Mariai CALLAS (1923–1977) būtų sukakę šimtas metų. Viena didžiausių XX amžiaus dainininkių buvo ir viena patraukliausių aukštuomenės kronikos deivių, jos tragedija iki šiol traukte traukia.
Ir ne tik operos pasaulį. Kitaip sukaktis apsiribotų rimtomis laidomis per muzikinius kanalus, muzikos konkursu ar operų pastatymais pasaulio teatruose. Ir kažin ar rafinuotasis režisierius Pablo Larraínas, papasakojęs pasauliui neįprastas Jackie Kennedy ir Dianos Spencer – princesės Dianos – istorijas, būtų pasirinkęs Callas savo naujos juostos veikėja, juolab pakvietęs jos vaidinti Angeliną Jolie.
Ankstesnėje ekranizacijoje – prieš porą dešimtmečių pasirodžiusiame Franco Zeffirelli filme „Callas amžinai“ – ją įkūnijo kita išskirtinė tamsiaplaukė – Fanny Ardant. 2020 metais Callas įgijo Marinos Abramović veidą (operos projektas „7 Marios Callas mirtys“).
Net tie, kurie nesiklausė nė vienos jos arijos ir nematė egzotiško grožio Piero Paolo Pasolini filmo „Medėja“, atpažįsta dainininkę iš nuotraukų: veidas, kuris ir šypsodamasis regisi melancholiškas, iš tolo atskiriamas graikiškas profilis, dramatiškas žvilgsnis pro ilgas blakstienas, būdinga šukuosena. Ir žino liūdną istoriją, kaip liguista meilė ne tik atėmė undinėlės balsą, bet ir sudaužė jos širdį.
Tik viskas buvo dar liūdniau: ne vienas iš trijų dešimčių jos biografų, tarp jų ir Lyndsy Spence, 2021 metais pasirodžiusios knygos „Cast a