Orią senatvę kitiems kurianti Marija Bunkaitė: kaip iš didelės tragedijos išsivystė geriausi dalykai?

Marija, esate finansininkė. Reta kuri svajoja: „Užaugusi būsiu buhalterė...“ O gal jums skaičiukai – kaip poezija?

Sakote, svajoti apie finansus neįmanoma? Įmanoma. Yra meniškos prigimties žmonių, bet yra ir kitokių, kuriems su skaičiais net lengviau nei su žmonėmis. Jie nenori būti dėmesio centre, jiems patinka santykis su skaičiais: dukart du – keturi, viskas apibrėžta ir aišku. Yra žmonių, kurie gyvenime vertina aiškumą, ir aš – viena iš tokių. Mokykloje buvau visiškai žemiška mergina, nuo pat mažens su pinigais nebuvau susipykusi. Bet, kaip sakau, augau „socialiniame projekte“: turėjau vyresnį brolį, o kai man suėjo dešimt metų, šeimoje atsirado dar vienas brolis – įvaikintas. Dar po ketverių metų atsirado įvaikinta sesuo. Mano mama buvo Platelių miestelio gydytoja. Ir jai, ir mums visiems būdavo normalu, kad kas nors paskambina vidurnaktį ar ketvirtą ryto telefonu, ar net prie durų, nes to žmogaus šeimos narys staiga susirgo. Mama pažinojo visus: ir vaikus, ir jų tėvus, ir vaikų senelius, atsimindavo jų ligas, šeimų istorijas, nebuvo abejinga bėdoms. Visai mūsų šeimai buvo savaime suprantama, kad kitiems reikia atiduoti daug, mažiau galvojant apie save.

Vaikai paprastai apie tai daug negalvoja.

O aš nuo mažens galvodavau: kodėl žmonės gimdo vaikus? Kodėl būtina turėti savo vaiką? Juk jau yra tiek prigimdytų, kurie neturi tėvų ar namų. Imk ir augink! Todėl kai mama išgirdo, kad viena šeima, auginanti įvaikintą mergaitę, nutarė ją grąžinti į vaikų globos namus, nes vaikas tiesiog... nusibodo, abi nukulniavome per miestelį pas tuos žmones, paėmėme mergaitę už rankos ir parsivedėme į savo namus. Mums išeinant jie dar kažką mėgino sakyti, bet mama atsisuko ir ramiai pareiškė: „Aš ją dabar išsivedu. Daiktų ateisiu rytoj.“ O tėtis sužinojo, kad šeimoje atsirado dar vienas vaikas, tik grįžęs iš darbo. Ir niekada nebuvo taip, kad jiedu ar mes su broliu būtume skirstę, kur „tikri“, o kur „netikri“ vaikai.

Artimi jūsų ryšiai išliko?

Kai mama mirė nuo vėžio, o tėvas liko vienas, su juo apsigyveno sesuo, auginanti savo tris vaikučius. Mes visi per didžiąsias metų šventes būtinai parvažiuojame į vaikystės namus.

Baigusi mokslus dirbote finansininke, o paskui padarėte staigų posūkį – tapote asmeninių finansų trenere. Kodėl?

Man patiko skaičiai, bet nepatiko nuolat gilintis į įstatymus, sekti jų pakeitimus, o norint tapti, pavyzdžiui, įmonės vyriausiuoju finansininku tai būtina. Supratau, kad nenoras gilintis į teisinę kalbą apsunkins mano karjerą, tad perėjau iš lietuviškos kompanijos į tarptautinę, kurioje, dirbant asistente, įstatymų nereikėjo – mano pasaulis buvo skaičiukai, o šalia dirbo puikūs žmonės. Bet štai kai man suėjo 33 metai, susimąsčiau: nejaugi tai viskas??? Ir dabar daugybę metų manęs laukia toks pat darbas? Ėmiau sukti galvą: kas man dar patinka? Supratau – dalytis patirtimi. Su savo pinigais puikiausiai tvarkiausi visą gyvenimą. Net uždirbdama minimumą jaučiausi gerai, nes mokėjau juos paskirstyti, žinojau, kiek ir kur galiu išleisti. Paprasta matematika. Bet mačiau, kad net gerai uždirbantys žmonės turi daug problemų su pinigais, todėl pagalvojau: o gal išmokyti juos treniruoti įgūdžius? Elgtis su pinigais taip, kad galėtų gerai gyventi tiek dabar, tiek ateityje, pensijoje? Žmonės turi daug mitų apie pinigus, jie skirtingai, pagal savo tipažą, su jais elgiasi, kartais problemas lemia psichologinės, su finansais susijusios nuostatos. Kartais būna gaila, kad žmonės tarsi išlaiko galvą virš vandens, tarsi neturi didelių finansinių rūpesčių, bet nesusikuria gerovės, kurią galėtų susikurti, jei investuotų į finansines žinias. Taigi, išėjau dirbti sau.

Buvo nedrąsu?

Žinoma. Esu iš tų, kuriems labai svarbu saugumas. Galėjau leisti sau paeksperimentuoti, nes turėjau santaupų ir pasyvių pajamų – tai pajamos, kurios ateina iš investicijų.

Nemanėte, kad saugumo jausmą galėtų suteikti šeima?

Taip jau išėjo, kad „paveldėjau“ du pusseserės vaikus ir vyrą.

Kažkodėl niekada negalvojau apie tai, kad kursiu šeimą ir turėsiu vaikų. Maži vaikai man nekeldavo didelių sentimentų, su jais neturėdavau kantrybės, bet gerai sutardavau su jau paaugusiais. Įdomus tas likimas – mano „socialinis projektas“ tęsėsi toliau... Vos tik palaidojome mamą, staiga mirė mano pusseserė. Vieną rytą atsikėlusi ji tiesiog pradėjo kosėti. Paaiškėjo, kad tai sunkus plaučių uždegimas. Po dešimties dienų nuo komplikacijų, būdama 35-erių, mirė. Paliko paauglius vaikus ir vyrą. Ji mūsų plačioje giminėje turbūt buvo geriausios širdies žmogus. Taip jau išėjo, kad „paveldėjau“ du jos vaikus ir vyrą.

Vaikus paveldėti – dar suprantu. O vyrą?

Na... Iš pradžių labai atsargiai į jį žiūrėjau, nes jis man tikrai neatrodė svajonių jaunikis, bet kažkaip natūraliai pradėjome draugauti. Tuo labai piktinosi giminės, esą kaip čia taip greitai, jam gi, matyt, reikėjo be perstojo gedėti, verkti ir užsidaryti tarp keturių sienų. Sutinku, galbūt to irgi reikia. Bet mes juk nieko neplanavome. Tiesiog... Nutarėme pamėginti bendrauti. Tikriausiai vyras, kuris ką tik neteko žmonos, suprato, kad gavo progą ištaisyti kai ką, kas su pirmąja žmona buvo ne taip. Jį labai paveikė netektis, jis daug ką permąstė, pasistengė ir labai pasikeitė į gera, tapo visiškai kitokiu žmogumi. Paskui juokavome, kad mirusios mano mama ir pusseserė ten, aukštai, turbūt susitarė, kad aš vaikams ir tam vyrui būsiu pats geriausias variantas. Ir jau septyneri metai, kai visi laimingai gyvename, – iš didelės tragedijos išsivystė maksimaliai geriausi dalykai.

Vaikai iškart prie jūsų prisirišo?

Jiems juk nebuvau svetima. Pamenu, kai su jų tėčiu pasakėme vaikams, kad mėginsime draugauti – ir mes dviese, ir kartu su jais, vaikais, mergaitė, kuriai tada buvo trylika, iškart apsivijo mane rankomis ir kojomis, o berniukas buvo santūresnis, atšilo po kelių mėnesių. Suprantama, vaikai juk gedėjo mamos. Tada, kai ir jis kartą mane apsikabino, pagalvojau: kaip bebūtų su jų tėčiu, bet vaikus juk visada turėsiu!

Taigi, vėl radikaliai pakeitėte gyvenimą.

Nors buvau iš tų, kurie, atrodo, mėgo saugumą ir pastovumą... O gal man taip atrodė? Mano gyvenimas nuolat verčiasi: paskaičiavau, kad jį keičiau penkis kartus. Ir pati keičiausi. Kai išėjau dirbti sau, reikėjo sugalvoti, kaip bendrauti su įvairiais tipažais – tiek su išlaidūnais, tiek su kaupikais, tiek su problemų vengėjais, kurie bijo susidurti su savo finansine realybe ir mano, kad viskas „kaip nors“ išsispręs. Klientų rasdavau per pažįstamus. Bet pradedant dirbti savarankiškai visiems būtų pravartu suprasti: tavo kompetencijos dar nieko nereiškia, jei nesugebi savo paslaugų parduoti. Taigi, reikia įsivertinti, ar pragyvensi, ar pritrauksi kritinę masę klientų ir ar po kelerių metų susikursi įvaizdį. Regis, viską apskaičiuoji, bet realybė dažnai būna kitokia: jei nemoki savęs parduoti, visai nesvarbu, kad esi genijus, – vargsi, kol tave kas nors pastebės. Jei apskritai pastebės, nes Lietuvoje labai maža rinka. Mano atveju rezultatas buvo labai geras: man nereikėjo daug klientų, o ir jie, net didžiausi švaistūnai, po trijų darbo su manimi mėnesių (kai susitikinėdavome kas savaitę) imdavo sutaupyti 15 proc. savo pajamų. Žmonėms ilgainiui susiformuoja geri finansiniai įgūdžiai ir jiems viskas nebeatrodo taip sudėtinga, kaip iš pradžių. Bet visus tuos ketverius metus man buvo labai sunku psichologiškai. Realiai gyvendavau penkis šešis savo klientų gyvenimus plius savo. Ir vėl pradėjau galvoti: ar tikrai to noriu?

Tada atėjo mintis apie „Orius namus“?

Aš juos susapnavau. Žinau, skamba keistai. Vieną naktį pašokau iš lovos ir ėmiau braižyti schemą, kaip jie turi atrodyti. Ta idėja apėmė viską, ką gyvenime išmokau, ir atrodė, jog iki šiol viską dariau, kad ją įgyvendinčiau. Socialinės idėjos man visada buvo aktualios, nemažai metų savanoriavau „Maisto banke“, mačiau daug realių istorijų, tik bėda, kad senjorams dažniausiai galima padėti priešokiais – nėra sistemos, kad jie nuolat jaustųsi finansiškai saugūs. Jaunimas, vaikai dar visą gyvenimą turi prieš akis, o ką daryti senstančiam pensininkui? Man tai skaudi tema. Be to, norėjau įgyvendinti mamos svajonę. Ji svajojo surinkti atokiau gyvenančius vienišus senukus į namus, kur jie turėtų gydytojo priežiūrą, mama jiems padėtų nusikaršinti. To žodžio „karšinti“ senjorai nemėgsta, o man jis labai gražus. Senas, jaukus, švelnus, asocijuojasi su vilnos karšimu, o mano mama jį vartojo kaip „pasilepinimo“ sinonimą – sakydavo: „Einam pasikaršinti.“ Mama pastatė tuos namus, bet baigiantis statyboms mirė. O man norėjosi pratęsti tą svajonę, bet įgyvendinti ją versliai, kad tai būtų save išlaikantis modelis. Čia prisidėjo ir asmeninių finansų ekspertės patirtis, nes kai kurie senjorai, turintys didelius butus ar butus geruose rajonuose, nėra vargšai – tereikia tą būstą išnuomoti, kad jis taptų pasyviomis pajamomis, o už tą sumą aprūpinti jį atskiru butuku keturių atskirų butukų junginyje su bendra erdve norintiems pabendrauti. Pensija liktų žmogui, jis galėtų lengviau išsilaikyti, o ir tokioje kompanijoje nesijaustų vienišas. Jei pasiteisintų bandomasis modelis, tai galėtų tapti savotišku judėjimu, ateitų momentas, kada galėtume gerokai plėstis.

Kaip reikėjo rasti pinigų tokiems butams pirkti?

Pusmetį jų ieškojau – pasakojau apie projektą visiems, kas tik netingėjo klausytis. Apėjau maždaug šimtą žmonių. Galiausiai viena ponia, Skirma Kondratas, pažadėjo, kad paklaus savo draugės, užsienietės verslininkės, gal ji galėtų padėti. Ta draugė, Johanna Ross, sužinojusi apie projektą, iškart pasakė, kad galėtų surinkti pusę reikiamos sumos mano nusižiūrėtoms patalpoms pirkti. Su šia šaunia moterimi, filantrope, susitikome Lietuvoje – po vakarienės, per kurią jai išdėsčiau visą savo socialinio verslo planą, ji pasakė, kad dalimis duos man ne pusę sumos, o visą! Taip po mėnesio ir įvyko – tris dienas drebėjo rankos suvokus, kad mano svajonė virsta realybe! Didelė suma man nukrito tarsi iš dangaus – šioms dviem moterims už tokį pasitikėjimą jausiuosi dėkinga visą gyvenimą. Nes viena yra sakyti: „O, kokia tu šaunuolė, pirmyn!“ Bet kita – realiai padėti didžiule pinigų suma.

Žinau, kad patalpų remontui renkate pinigus prašydami žmonių nupirkti simbolinę plytą už 20 eurų. Kaip sekasi?

Sunkokai, bet džiaugiuosi, kad ledai juda. Tie, kurie aukojo, juokavo, kad galbūt investuoja ir į savo pačių ateitį. Tad visada, progai pasitaikius, raginu žmones prisidėti.

Dirbate viena?

Niekas kitas geriau nepadarys vien todėl, kad tu esi geriausiai įsigilinusi ir niekam taip labai kaip tau tai nerūpi.

Taip, bet turiu krūvą pagalbininkų: šeima, draugai, pažįstami – daug ką darome savo rankomis, kad būtų pigiau, daug kas iš pažįstamų specialistų pataria, padeda savanoriškais pagrindais. Kai ėmiausi šio projekto, supratau: aš viską galiu pati! Sužinojusi, kiek kainuotų reklaminio filmuko apie „Orius namus“ gaminimas, per dvi savaites pasirašiau scenarijų, draugės padedama išmokau naudotis viena programa ir susikūriau jį pati. Per kitą savaitgalį išmokau pertvarkyti interneto puslapį. Anksčiau, kaip ir visoms, būdavo dalykų, apie kuriuos sakydavau: „Ne, tai ne man!“ Dar ir kaip man! Nes niekas kitas geriau nepadarys vien todėl, kad tu esi geriausiai įsigilinusi ir niekam taip labai kaip tau tai nerūpi.

Nors projekto palaikymas yra beprotiškai didelis – visi suvokia, kad Lietuvoje tokių modelių reikia kuo daugiau! Tai vienas iš būdų spręsti senstančios visuomenės skurdo ir vienatvės priežastis, o ne pasekmes. Svajoju dar toliau: senjorų butus išnuomoti, pavyzdžiui, sunkiau besiverčiančioms vienišoms mamoms, socialiai remtinoms šeimoms, emigrantams – taip padėtume dar ir jiems.

Vyras pritaria dideliems jūsų užmojams?

Juk žino, su kuo susidėjo, ir be galo padeda. Kai gavome patalpas, vakarais patys važinėjome griauti sienų, dar draugų pasikalbindavome. Ką galime padaryti patys, tą ir darome! O savo svajonėse aš jau matau tuose naujuose namuose gyvenančias močiutes…