Orientalistikos žinovė tapo gide Norvegijoje: vasaras leidžia tarp fjordų
„Dirbant darbą biure, labai trūko judėjimo ir bendravimo su žmonėmis, be to, jau seniai turėjau svajonę aplankyti Aziją. Ankstesnėje darbovietėje buvo sunku susitaupyti kelionei, tad pradėjau ieškoti kitų sprendimų“, – apie tai, kaip pradėjo dirbti Norvegijoje, pasakoja orientalistikos žinovė Milda Petkauskaitė.
Dvidešimt aštuonerių metų vilnietė kartu su savo draugu Viliumi jau trečią vasarą leidžia viename populiariausių turistinių miestelių Skandinavijoje, kuris sezono metu per dieną sulaukia dešimt tūkstančių lankytojų iš visos Europos bei kitų pasaulio šalių.
Geirangerio gyvenvietėje, 1500 metrų virš jūros lygio, yra aukščiausia fjordų stebėjimo vieta, o nuo 2005 metų vietovė yra įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Čia pora penkias dienas per savaitę dirba suvenyrų parduotuvėlėje, o savaitgaliais veda ekskursijas kruiziniais laivais, autobusais, motociklais atvykstantiems keliautojams.
Išgirdusi Viliaus pasakojimą apie savo dėstytoją, kuri gerais žodžiais apibūdino darbo patirtį šioje Norvegijos vietovėje, Milda labai susidomėjo. Sužinojusi miestelio pavadinimą ir turizmo centro tinklalapyje suradusi informaciją apie ten esančias parduotuves, restoranus barus bei kitas įmones, ji nieko nelaukdama visiems išsiuntė laišką su savo gyvenimo aprašymu.
Jau po kelių dienų mergina gavo vienos suvenyrų parduotuvėlės savininkų laišką ir prie jo prisegtą kontraktą su visa detalia informacija apie būsimo darbo sąlygas bei pobūdį. „Palyginti su lietuviais, norvegai nėra griežti biurokratiniu atžvilgiu. Lietuvoje buvau pripratusi, kad vyks bent keli priėmimo į darbą etapai, o čia viskas vyko labai greitai ir paprastai – savo nuostaba dalijosi pašnekovė.
„Nors pagrindinis darbas parduotuvėlėje yra pardavinėti suvenyrus, teko tapti visų galų meistrais. Kalnų viršūnėje reikia nuolat kažką taisyti – tai problemos su elektra ir vandentiekiu, tai internetas dingsta.“
Ypač pradžioje Milda pasakoja patyrusi didelį stresą dėl skirtingo jos ir administracijos požiūrio į galimus sprendimus. „Aš noriu kviesti meistrus, o jie prašo, kad pabandyčiau pati sutaisyti. Čia žmonės labai praktiški – patys sau kerpasi plaukus, moterys pačios sau dažosi antakius, tad jiems yra natūralu viską stengtis daryti patiems“, – šypsosi pašnekovė.
Mildos teigimu, jos vadovai labai daug dėmesio skiria švietimui – rengia įvairius apmokymus apie šalį bei skatina nuolat lankytis jų įrengtoje bibliotekėlėje. „Per gana trumpą laiką reikėjo įsisavinti daug informacijos, tačiau jaučiau, kad tai prasminga, tad užduotis tapo lengvesnė.
Pašnekovės teigimu, susipažinus su bendruomene, prasidėjo užburtas galimybių ratas. Pora gavo pasiūlymą dirbti gidais ir aprodyti atvykstantiems miestelio svečiams buvusias fjordų fermas, kalnų ežerus bei kitas grožybes. „Kadangi teko vesti ekskursijas ir Lietuvoje, turėjau gido pažymėjimą. Tuo tarpu Vilius ir be jo lengvai įsidarbino – užteko to, kad moka anglų ir rusų kalbas, ir yra komunikabilus“.
Dirbdama gide, Milda stengiasi kuo įdomiau pateikti informaciją – su užsidegimu pasakoja turistams apie norvegų mitologines būtybes, vikingų istorinius žygius, pačių vietos gyventojų pastatytas hidroelektrines bei sukonstruotus automobilius. Keliautojai būna sužavėti jos kūrybingų žaidimų. „Prieš ekskursijas pievose pasirenku skirtingų augalų, pasiimu žymių Norvegijos žmonių nuotraukų bei senovinių albumų, kuriuose matosi, kaip bėgant laikui keitėsi mados. Sugalvoju įvairių klausimų, nuvedu prie kokios nors įstabaus grožio vietos ir surengiu viktoriną. Visi būna laimingi, nes džiaugiasi nuostabiais vaizdais ir išmoksta naujų dalykų“, – džiaugiasi mergina.
Vasarą intensyviai dirbdama, Milda tampa finansiškai nepriklausoma visiems likusiems metams. Jei perskaičiuotume iš Norvegijos kronų, už mėnesio darbą suvenyrų parduotuvėlėje mergina gauna apie 2 500 eurų „į rankas“. Tuo tarpu už keturias savaitgalio ekskursijas, trunkančias po 2,5 val., Milda uždirba apie 400 eurų.
„Jei pasiseka, keliautojai palieka apie 100-200 eurų arbatpinigių“, − pasakoja ji. Praėjusiais metais pora keliavo po Kiniją, Tailandą, Indoneziją, Mianmarą, Malaiziją, Vietnamą ir kitas Azijos šalis, o šiais metais planuoja kitą ilgą kelionę, kurios metu mokysis naujos kalbos.
Ekologija besidominčiai ir apie tolesnes aplinkosaugos studijas mąstančiai merginai didelį įspūdį padarė tvari Geirangerio miestelio turizmo koncepcija. „Norvegijoje jaučiasi didelė pagarba gamtai: čia visi stengiasi nenaudoti plastikinių maišelių ir be galo atidžiai rūšiuoja atliekas. Norvegai turi nekokią nuomonę apie turistus iš Kinijos, nes šie neatsakingai žiūri į aplinką bei daug šiukšlina“, – pastebi Milda.
„Tiek tarp vietinių, tiek tarp atvykstančių svečių yra itin populiarūs elektriniai dviračiai ir automobiliai su palydovine navigacijos sistema bei elektroniniu gidu. Tuo tarpu dėl neigiamo poveikio žuvims ir delfinams buvo sumažintas šios Norvegijos dalies fjordus pasiekiančių kruizinių laivų skaičius“, – kitas priemones aplinkai išsaugoti minėjo mergina.
Kalbėdama apie iššūkius, pašnekovė mini gana atšiaurų Skandinavijos kalnų klimatą. Vasaros metu reikia šiltai apsirengti, nes pučia labai stiprus vėjas, o dažnai net ir vasarą būna sniego. Kitą dieną po mūsų pokalbio Milda atsiuntė vaizdo įrašą, kuriame matėsi, kad net ir gegužės pabaigoje Geirangeris skendi didžiulėse sniego pusnyse. „Klimatas reikalauja daug ištvermės ir atsparumo“, – teigia pašnekovė.
Norvegų valgymo įpročių atžvilgiu Milda nusiteikusi gana skeptiškai − jos nežavi nei pats maistas, nei šiauriečių valgymo būdas. „Norvegai per pietų pertrauką greitai suvalgo kokį sumuštinį, o man patinka valgyti lėtai, pasigaminti pietus namie“, – skirtumus vardijo pašnekovė.
Daug dėmesio vegetariškam maistui skirianti mergina parduotuvėse randa gana ribotą produktų asortimentą. „Labai mėgstu bulves, o čia jos yra brangios – vienas kilogramas kainuoja šešiskart daugiau nei Lietuvoje. Norvegai valgo labai daug mėsos, o aš pasigendu grūdinių produktų. Grikius, soras, miežius ir česnakus įsidėjome į lagaminus ruošdamiesi kelionei“, − kalbėjo ji.
Dar vienas poros iššūkis – artimųjų ilgesys. „Būdama toli nuo Lietuvos labai pasiilgstu savo šeimos, draugų, gyvūnų. Gerai, kad šiais metais į mūsų miestelį atvyks dirbti ir Viliaus pusbrolis su drauge. Keturiese bus smagiau“, – džiaugiasi Milda.
Paklausta, kokią svarbiausią žinutę perduotų kitiems jauniems žmonėms, Milda skatina eiti savo svajonių link. „Pastebėjau, kad mes linkę save nuvertinti, o čia lietuviai yra laikomi puikiais darbuotojais, į mus visi žiūri su pagarba. Vadovaujuosi požiūriu, kad reikia per daug negalvoti ir keliauti, kur veda širdis. Nepaisant galimų baimių ar nepasitikėjimo savimi, verta drąsiai žengti į priekį, nes tuomet prasideda geri dalykai“, − savo gyvenimo filosofija dalijasi Milda.