Apie tave pagalvojus apima dvejopi jausmai. Iš televizijos ir socialinių tinklų kasdien sužinome, kur keliauji, ką veiki ir su kuo bendrauji, bet tai tau netrukdo išlikti ir vienu paslaptingiausių eterio veidų. Niekada viešai nesiskundi, neliūdi, nesipiktini, nesiveli į aršias diskusijas. Nebijai publikai tapti mažiau įdomus?
Nesąmonė verkti į ekraną, kai tau skauda, bet sutinku, kad išgyvenimo ir santykių dramos traukia žmones lyg magnetas. Tai – kur kas įdomiau už kasdienybę be intrigų, o manoji tokia ir yra. Garsiai liūdima ir skundžiamasi dar ir todėl, kad lietuviai pernelyg nemėgsta tų, kuriems sekasi, kurie iš tiesų laimingai gyvena. Paviešini juodesnius gyvenimo periodus – ir kaimynui iškart lengviau pasidaro.
Pastebiu ir tai, kaip visuomenė net garbina pakilusius iš pelenų: buvusius alkoholikus, sirgusius emocinėmis ligomis, susidūrusius su panikos atakomis. Sykį knygų mugėje prie mano kolegos, kuris sirgo depresija, priėjo moteris ir ėmė jį girti: „Va, jūs sugebėjote pakeisti gyvenimą ir pasveikote – koks šaunuolis!“ Sakau tai moteriškei: „O kodėl jūs manęs negiriate? Aš niekada nesirgau depresija. Ypatingas dalykas šiais laikais! Už tai esu vertas ne mažesnių pagyrų.“