Ornitologas, paukščių tyrinėtojas, Lietuvos ornitologų draugijos narys Marius Karlonas sako, kad dabartinė karta auga nutolusi nuo gamtos: „Šiandien auginami lyderiai, mašinos, uždirbančios pinigus, ir nesirūpinama, kokioje aplinkoje teks gyventi.“ Su juo kalbamės apie Lietuvos skraiduolius, žmonių įtaką gamtai ir tai, kodėl verta daryti tai, kas patinka.
Mariau, kaip susidomėjote paukščiais: ar tai įvyko netikėtai, ar šią aistrą jaučiate nuo vaikystės?
Augau Jonavos rajone, Didžiojo raisto kaime. Jau pats pavadinimas pasako, kokia tai vietovė. Kadangi vaikų buvo nedaug, teko prasimanyti įvairios veiklos, pramogų.
Kaip daugelis mažamečių, pasaulį suvokiau liesdamas ir pažindamas iš arti. Taigi visas rastas peles, varles, gyvates, driežus tempdavausi namo. Nuo mamos juos slėpdavau stalčiuose ir stiklainiuose (juokiasi). Ko tik mano kambaryje nebūdavo... Paukščiai, beje, tuo metu manęs nedomino, nes jų nepačiupinėsi, o žiūrėti iš tolo nebuvo įdomu. Vis dėlto situacija akimirksniu pasikeitė, kai buvau maždaug 14 metų. Tuomet išvydau, kaip didelis plėšrus paukštis užpuolė smulkius skraiduolius lesyklėlėje. Vaizdas mane pakerėjo. Tėčio miškininko knygose ėmiau ieškoti to plėšrūno. Kėblinau mišku dairydamasis į medžius ir į dangų.
Galiausiai namuose įsivedėme internetą – prasidėjo tikroji pažintis su paukščiais. Prisiregistravau prie Lietuvos ornitologų draugijos forumo, ten supratau, kad gamtai namuose – ne vieta.
Vėliau tėvai nupirko žiūronus, nedidelį skaitmeninį fotoaparatą. Puoliau eksperimentuoti: glaudžiau fotoaparatą prie žiūronų ir dariau paukščių nuotraukas, keldavau jas į forumą ir sulaukdavau komentarų, koks tai skraiduolis, kas jam būdinga ir pan.
Po 2–3 metų jau buvau pamišęs dėl paukščių – visą laisvalaikį skyriau vien jiems.
Sprendžiant iš pasakojimo, jūsų aplinkos žmonės greičiausiai palaikė norą tapti ornitologu.
Anaiptol. Į mane ilgą laiką daugelis žiūrėjo su šypsena. Vaikystėje viskas buvo gerai – visi lakstėme miškais ir rinkome varles. Paauglystėje situacija pasikeitė – bendraamžiams rūpėjo jau visai kiti dalykai, o man – vis dar paukščiai. Tačiau išmokau į jų komentarus žvelgti su šypsena. Net laukdavau, kaip dar mane pavadins, nes, atrodo, visi įmanomi epitetai jau buvo sugalvoti. Labiausiai man įsiminė pravardė „Žmogus, kuris stebi“. Toks šiek tiek kraupokas (juokiasi). Na, o artimieji sakydavo: „Mariuk, gal jau laikas užsiimti kuo nors rimtesniu?..“
Tačiau vėliau visi apsiprato, pamatė, kad kitaip nebus ir kad iš šios savo aistros pradedu pragyventi. Kai kas net ėmė pavydėti.
Na, o aš visada dariau ir darau tai, kas man patinka. Ir esu tikras, kad tik taip galima pasiekti stulbinamų rezultatų.
Kai manęs paklausia adreso, padiktuoju automobilio registracijos numerį.
Pristatykite savo įprastą dieną.
Na, visos mano dienos skirtingos. Įprastų, galima sakyti, nebūna. Žodis „rutina“ apskritai neegzistuoja. Nuolat dalyvauju įvairiuose projektuose, tobulėju, tenka mokytis ko nors naujo, atlikti tyrimus, paukščių apskaitas ir pan. Pavasaris ir ruduo paprastai – gidavimo metas – rengiu paukščių stebėjimo turus užsieniečiams. Lietuviai dažniausiai eina į nemokamus renginius, kurių gausiai siūlo Lietuvos ornitologų draugija. Mano turai orientuoti į tuos pamišusius ornitologus, profesionalus, keliaujančius po visą pasaulį paskui paukščius.
Taip pat tenka atlikti nemažai ekspertinio darbo, dirbti kompiuteriu. Labai dažnai būnu kelyje, pavyzdžiui: rytą Kuršių nerijoje, po pietų Zarasuose, kitą dieną – Kaune. Kai manęs paklausia adreso, padiktuoju automobilio registracijos numerį (juokiasi).
Atliekant tiek daug įvairios veiklos, nemažai keliaujant, greičiausiai tenka patirti kuriozinių nutikimų.
Tikrai taip. Nors dirbu su paukščiais, labai daug laiko praleidžiu ir su žmonėmis. O pastarųjų būna pačių įvairiausių (šypsosi). Atsimenu vieną atvejį, kai vykome statyti inkilų liepsnotosioms pelėdoms. Jie paprastai keliami senose daržinėse, pašiūrėse. Važiuodami pastebėjome tinkamą vietą. Žiūrime, kieme močiutė sukinėjasi. Išlipome su mintimi prisistatyti, viską paaiškinti ir gauti leidimą iškelti inkilus. Nespėjome nė išsižioti, kai ši ėmė vytis mus su kibiru kažką šaukdama... Išvadino vagimis, nedorėliais ir atnešė keptų bulvinių blynų. Pasisodino ant kaladės ir privertė klausytis jos gyvenimo istorijos. Išvažiavome inkilų neiškėlę, neprisistatę, apkulti kibiru ir sočiai pamaitinti (juokiasi).
Tai istorija, susijusi su žmonėmis. Na, o gamta irgi ne mažiau nenuspėjama nei močiutės (šypsosi). Maždaug prieš 4–5 metus teko susidurti su ja visai nepasiruošus. Lauke spaudžiant 25 laipsnių šalčiui išėjau pasivaikščioti. Kad būtų patogiau, keliavau užšalusiais melioracijos grioviais. Staiga pliumpt – ir panyru iki pažastų į vandenį. Taip netikėta – juk lauke stingdantis šaltis... Pasirodo, bebrai išgraužė ledą ir pasidarė eketę. Telefonas nuskendo, pagalbos išsikviesti negaliu. Išsikapanojau iš eketės ir, suvokęs, kuo gali baigtis toks pasiplaukiojimas, puoliau bėgti. Kol parbėgau 4 kilometrus iki namų, kelnės kone prišalo prie kelių. Nepaisydamas to, visiems sakau, kad gamta nėra baisi – tik reikia mokėti joje elgtis.
Europos ornitologai skambina pavojaus varpais – paukščiai sparčiai nyksta. Kokia situacija Lietuvoje?
Situacija prastėja visoje Europoje. Lietuvoje kiek lėčiau, tačiau paukščių ir čia mažėja. Įgyvendinamos drastiškos žemės ūkio, miškų programos, kurios turi neigiamos įtakos įvairių skraiduolių perimvietėms. Dėl chemizacijos nyksta vabzdžiai, kuriais jie minta. Taigi sukasi užburtas ratas.
Manau, kad šios situacijos pasekmė yra ekologinio švietimo trūkumas. Šiandien vaikai nebežino pagrindinių dalykų, pavyzdžiui, kuo skiriasi gluodenas nuo gyvatės. Nemokoma, kas apskritai yra gamta, kaip veikia ekosistema ir pan. Mokyklose susitelkiama į genetiką, ląstelių sandarą ir kitus dalykus, kurių, esu tikras, realiai reikės vienam vaikui iš tūkstančio. Manau, būtinai reikia kuo daugiau pažinimo pamokų, vesti mokinius į gamtą, iš arti stebėti joje vykstančius procesus.
Sausį išleidote knygą „Paukščių stebėtojo gidas Nemuno deltos regione“. Kaip kilo mintis parengti šį leidinį?
Lietuvoje nemažai vadovų, kaip atpažinti paukščius. Tačiau tokios, kurioje būtų sužymėti maršrutai, atstumai, tikslios vietos, kur sustoti ir žiūrėti, ko laukti ir tikėtis, nebuvo. Ši knyga platinama nemokamai. Tereikia apsilankyti Baltijos aplinkos forumo interneto puslapyje ir užpildyti motyvacinę anketą. Kadangi tiražas ribotas, leidinį įsigyti skatiname tik tuos, kurie tikrai juo naudosis, keliaus aprašytais maršrutais, stebės paukščius.
Kaip vyksta paukščių stebėsena?
Paukščių stebėjimo procesas priklauso nuo sparnuočių rūšies, kurią norima išvysti, ir žmogaus norų. Pavyzdžiui, jeigu domina plėšrieji paukščiai, tuomet tenka sėdėti laukuose arba migracijos metu pajūryje ant kopos ir laukti. Jei norima pasigrožėti miško gyventojais, keliaujama girių takais, krūmynais ir brūzgynais. Jei įdomūs išskirtinai tilvikiniai, vykstame į šlapias pievas ar net prie žuvininkystės ūkio tvenkinių. Taip pat rengiami ir safariai, kai, pavyzdžiui, Nemuno delta važiuojama automobiliais ir paukščiai stebimi per langą su žiūronais.
Artėja šiltasis sezonas. Ką patartumėte žmonėms, laiką leidžiantiems gamtoje?
Visų pirma visus norėčiau pakviesti iškelti inkilus. Ir kalbu ne tik apie tuos didžiuosius, skirtus varnėnams (šių paukščių populiacija gausi – jiems visko pakanka), bet apie mažesnius, kuriuose įsikuria smulkesni sparnuočiai.
Antra, kačių augintojus skatinu jas atsakingiau prižiūrėti. Gegužę–birželį Vakarų pasaulyje vykdoma akcija „Keep Cats Indoor“ („Laikykite kates namuose“). Prašoma ilgauodeges rečiau išleisti į lauką arba vedžioti su pavadėliu. Naminė katė pripažinta didžiausią žalą skraiduoliams darančia invazine rūšimi. JAV per metus jos sumedžioja apie 2,5 mlrd. paukščių jauniklių. Tai yra daugiau nei jų žūva dėl visų žmogaus veiklų kartu sudėjus. Apskritai katės jau yra išnaikinusios 33 paukščių rūšis.
Trečia, norėčiau pabrėžti, kad sparnuočių gelbėti nereikia, nebent jie susižaloja dėl žmogaus įtakos. Tarkim, atsitrenkia į langą ir nukrinta. Tuomet reikia suteikti pagalbą ir susisiekti su ornitologais arba veterinarais. Iškritusius iš lizdo jauniklius irgi rekomenduojama atsargiai įkelti atgal arba uždėti ant šakos. Na, o, pavyzdžiui, pamačius plėšrų paukštį, puolantį mažesnius skraiduolius, kištis negalima. Tai natūrali mitybos grandinė, gamtos ciklas.
Galiausiai noriu priminti, kad griežtai draudžiama lesinti vandens paukščius. Taip daroma milžiniška žala gamtai. Pavyzdžiui, nuo mažens lesinami gulbiukai neišmoksta susirasti maisto, tampa priklausomi nuo žmogaus, dažnai neišskrenda žiemoti, nes laukia vadinamųjų geradarių. Padėti reikia tik lede įšalusioms, sužeistoms, į šiltuosius kraštus neišskridusioms gulbėms.