Ortopedas traumatologas Gintautas Pocius: „Iššokęs pėdos kauliukas – ne tik estetinė problema“

– Dėl kokių priežasčių apskritai iššoka pėdos kauliukas?

– Visų pirma, kas tas kauliukas? Mediciniškai jis vadinamas hallux valgus, arba pėdos didžiojo piršto ir pirmojo padikaulio deformacija, kuri itin dažnai sutinkama šiuolaikinėje civilizuotoje visuomenėje. Vyrus ši bėda kamuoja kur kas rečiau nei moteris, tarkime, 15 moterų tenka 1 vyro pėdos deformacija, taigi, trumpai tariant, moterys net 15 kartų dažniau kamuojasi dėl iššokusio pėdos kauliuko.

Dažniausiai pėdos kauliuko deformacija prasideda sulaukus 40 metų. 

Dėl kokių priežasčių iššoka šis kauliukas? Dažniausiai tai susiję su įgimtu paveldimumu, taip pat tam tikros anatominės pėdos formos gali daryti įtaką šitos deformacijos eigai ir vystymuisi. O antra priežastis ir ne mažiau dažna – tai avalynė. Jeigu avalynė yra pakeltu kulnu, kuris didesnis nei 5 cm, batų priekis siaurėjantis, tai susidaro puikios sąlygos, dėl kurių didėja pėdos deformacijos rizika. 

Taip pat skaitykite: „Saldi“ liga, apkartinanti gyvenimą: kaip pažinti cukrinį diabetą ir su juo gyventi?

Kitos priežastys – tai padidintas sąnarių judrumas, mat yra žmonių, kurie gali padaryti špagatą, yra tokių, kurie negali, vieni atlenkia pirštus atgal į kitą pusę, kiti ne, taigi tie, kurių sąnarių judrumas didesnis, taip pat dažniau patiria šią bėdą. Paminėti galima ir Achilo sausgyslės sustingimą arba kontraktūrą, plokščią pėdą bei daugelį kitų sisteminių ligų veiksnių, darančių įtaką šios deformacijos vystymuisi.

– Kokio amžiaus sulaukus prasideda pėdos kauliuko problemos?

– Labai įvairiai – jeigu tai įgimti, paveldėti dalykai, deformacija gali prasidėti ir brendimo laikotarpiu, tarkime, sulaukus 14–16 metų. Jeigu tai susiję su avalyne ar kitais faktoriais, gali išryškėti ir 40–60 metų. Tačiau dažniausiai pėdos kauliuko deformacija prasideda sulaukus 40 metų. 

Pats kauliukas pradeda ryškėti pamažu, tai metų metais trunkanti deformacija, kuri vystosi palaipsniui ir iš pradžių būna nepastebima. Pirmiausia atsiranda skausmas pirmo piršto padikaulio sąnaryje, vėliau paraudimas, gali būti nuospaudų, susidaryti žaizdos dėl trinties su avalyne, deformuojasi kiti pirštai. Skausmas gali tai padidėti, tai sumažėti, tačiau bet koks uždelsimas dažniausiai lemia, kad gydymo procesas bus sudėtingesnis. 

Taip pat skaitykite: Ką daryti, kad kojos netintų?

Todėl patariu nelaukti iki paskutinės akimirkos. Jeigu žmogus prieš metus matė gražią ir tiesią pėdą, gerai jautėsi, o staiga pradėjo ją skaudėti, pirmo padikaulio sąnarys yra paraudęs, atsikišęs, tada reikia kreiptis į šeimos gydytoją ir ortopedą traumatologą. Tik vizualiai apžiūrėdami koją, negalime pasakyti, kokio laipsnio deformacija kamuoja, todėl reikia atlikti išsamesnius tyrimus – rentgeno ir kitus.

– Ar iššokęs kauliukas – dažna šiuolaikinio žmogaus bėda?

Įtvarai negali atstatyti iššokusio pėdos kauliuko – tik kiek pristabdyti patį deformacijos procesą.

– Taip. Mados keičiasi, kadangi aukštakulnių avėjimas nebėra toks mados klyksmas, koks buvo prieš 10–15 metų.

Tačiau tos mados aukos šiandien tampa ortopedų traumatologų pacientėmis. 

– Atsikišęs pėdos kauliukas daugiau estetinė bėda ar trikdantis gyventi sveikatos sutrikimas?

– Taip, dalis pacientų kreipiasi dėl estetinio vaizdo – jie mato išsikišusį kauliuką, tačiau neturi jokių nusiskundimų, nejaučia skausmo ir pan. Tokiems pacientams siekiame padėti įtvariukais, tarpupirščiais ir pan., o nuo operacijos stengiamės atkalbėti. Kiekviena operacija turi savo rizikos laipsnį, pooperacinį laikotarpį, kada kamuoja skausmas, pėdos tinimas, ir tie lūkesčiai, norai, kad pėda atrodytų gražiai, gali būti nepatenkinti.

Mes, ortopedai traumatologai, žvelgiame į tai per kitą prizmę – kai jaučiate didelį skausmą, sunku prisitaikyti avalynę, kai žmogus riboja savo nueitą distanciją, fizinę veiklą, tai ir yra pagrindiniai nusiskundimai, kuriuos reikėtų spręsti operacija. 

– Papasakokite plačiau, kaip sprendžiama pėdos deformacijos problema?

– Atlikę rentgenogramas ir atsižvelgdami į situaciją, siūlome pacientams išbandyti įvairius gydymo metodus. Pavyzdžiui, konservatyvius, mat keli metodai gali būti taikomi vienu metu. Tai yra tarpupirštis, dedamas tarp pirmo ir antro piršto ir neleidžiantis pirmam pirštui krypti į išorinę pusę; yra įdėklai į avalynę, kurie turi išformuotus tiek išilginį, tiek skersinį skliautus; taip pat specialūs įtvarai.

Pastarieji reklamuojami gana gausiai, tačiau ne visi jie yra tinkami, patogūs, o, svarbiausia, efektyvūs. Moksliniais tyrimais ir patirtimi įrodyta, kad šios priemonės gali pristabdyti deformacijos vystymąsi, tačiau ne išgydyti, tiksliau tariant, kauliuko jos neatstatys.

Taip pat rekomenduojame pakeisti ir avalynę, jeigu pacientė avi batus su labai siauru, smailėjančiu priekiu ir dar aukšta pakulne. Tai yra pagrindinės priežastys, kodėl gali prasidėti pėdos deformacija, kadangi pačiai pėdai tenka išties didžiulis krūvis. Pirštai turi atlaikyti tai, kas įprastai tenka kulnakauliui. 

Jeigu konservatyvūs gydymo metodai neefektyvūs, tuomet mes pereiname prie operacinio gydymo. Tai yra koreguojančios osteotomijos, kai pašalinama dalis išsikišusio kauliuko ir atliekama padikaulio korekcija. Osteotomijos metodas pasirenkamas pagal deformacijos laipsnį, sąnario būklę ir pan. Atlikus osteotomiją, padikaulis fiksuojamas keliais implantais ar sraigtais, o po operacijos pacientas turi riboti fizinį krūvį, pėdos mynimą, pritaikomas specialus įtvaras, kurio pagalba pacientas vėliau gali pradėti minti ant kulno. Po 4–6 savaičių jau galima sugrįžti gyventi įprasto gyvenimo.

Beje, vaikų stengiamės neoperuoti, nebent tai didžiulė, trukdanti gyventi deformacija, kadangi jų pėda dar nėra iki galo susiformavusi. 

– Ar galima operuoti iškart abi pėdas?

Kai jaučiate didelį skausmą, sunku prisitaikyti avalynę, kai žmogus riboja savo nueitą distanciją, fizinę veiklą, tai ir yra pagrindiniai nusiskundimai, kuriuos reikėtų spręsti operacija. 

– Dažnas klausimas, kadangi šiuolaikinėje visuomenėje užimtumas labai didelis, stengiamasi kuo trumpiau sirgti, kuo mažiau būti nedarbingais. Esant abiejų pėdų deformacijai, kai pacientas pageidauja iškart atlikti abiejų kojų operacijas, tai darome išimtinai retai, kai priežastys yra tikrai svarios.

Pirma, tai yra dvigubas stresas organizmui, taip pat išauga komplikacijų rizika, užtrunka gijimo procesas. Kitas labai svarbus dalykas – pacientą kažkas turės nešioti 4–6 savaites, kol jis galės normaliai vaikščioti. Juk abiem kojom priminti kulnus ir vaikščioti yra nelabai įmanoma. Vadinasi, žmogus nesilaikys režimo ir gali pats sau pakenkti.

Taip pat skaitykite: 10 būdo bruožų, kuriuos paveldime genetiškai

Estetinis vaizdas atsiranda kur kas vėliau. Dažniausiai pacientus labai jaudina kojos tinimas, kuris po operacijos ir gijimo metu būna akivaizdus. Tai gali užtrukti 1–2 mėnesius ir ilgiau. Koja gražiai atrodo tada, kai tinimas atslūgsta, randas tampa neryškus, mažas, o tam irgi prireikia kelių mėnesių.

Pati operacija trunka apie valandą ir dažniausiai yra atliekama su laidine nejautra (vaistai suleidžiami šalia nervo, taip nejautra apima didesnį plotą. –Red.) . Nejautra trunka keletą valandų ir po operacijos. 

– Ar po operacijos jau galima būti ramiems, kad pėdos deformacija nepasikartos?

– Tiek literatūroje, tiek praktikoje pasitaiko atsinaujinanti pėdos deformacija – statistiškai tai siekia iki 5 proc. 

– Kokias prevencines priemones siūlytumėte išbandyti? 

– Net jeigu genetiškai yra tikimybė, jog pėdos kauliukas gali deformuotis, tai nebūtinai įvyks tikrovėje. Tarkime, jūs avėsite tinkamą avalynę ir riziką sumažinsite kelis kartus. 

Ir siūlyčiau netikėti stebuklingais gydymo būdais. Dažnai ateina pacientų, kurie naudoja vienokios ar kitokios firmos išreklamuotus įtvarus. Tačiau, kaip minėjau, įtvarai negali atstatyti iššokusio pėdos kauliuko – tik kiek pristabdyti patį deformacijos procesą. Jeigu tokios priemonės būtų veiksmingos, operacijų nebūtų, tačiau kasmet visoje Lietuvoje jų atliekama apie 2,5–3 tūkst.