Oskaras Koršunovas prabilo apie Saulių Mykolaitį – sujaudino šimtus: „Jau 20 metų nėra scenoje… ir gyvenime“

Socialiniuose tinkluose O.Koršunovas paviešino atvirą įrašą, kuriame aprašė savo įspūdžius po koncerto ir prabilo apie itin artimą jų ryšį.

Įrašas sulaukė didžiulio susidomėjimo – patiktukus paspaudė beveik 800 kartų, žmonės gausiai persidalino įrašu ir jį komentavo.

Įrašu jis pasidalino ir su Žmonės.lt skaitytojais.

„Apie Saulių Mykolaitį

arba Benvolijus turi mirti

Sauliaus jau dvidešimt metų nėra scenoje… Ir gyvenime. Ketvirtadienį LNDT paminėjo Saulių. Sako, buvo jaudinantis vakaras, pilna didžioji salė žmonių, kas nėra nuostabu – jį gerbė ir mylėjo, gerbia ir myli dabar.

Iki išėjimo Saulius vaidino beveik visuose mano spektakliuose ir visi jie buvo rodomi LNDT. Būtent tuose spektakliuose jis išsipildė kaip aktorius, o tie spektakliai irgi nebūtų išsipildę be jo. Nebūtų buvę tokio kadaise kultinio spektaklio „Roberto Zucco“, jeigu Roberto Zucco nebūtų buvęs Saulius. Jam tai buvo svarbiausias jo vaidmuo – žinau tai iš jo lūpų.

Mūsų sceninė partnerystė prasidėjo nuo legendinio „Ten būti čia“, beje – pirmo mano spektaklio, kur jau atsiskleidė neįtikėtino stiprumo Sauliaus aktorinis atletizmas ir komiškumas. „Labas Sonia Nauji Metai“ jis sukūrė psichodelinį sanitarą. Publika čiuoždavo iš kėdžių nuo juoko, kai jis su gilia egzistencine nuostaba pasakydavo: „Tai čia aš esu kilimėlis?!“ Kad tai suprastum, reikia žinoti viso spektaklio kontekstą, bet patikėkite, niekas neišlaužtų šio transcendentinio paradokso taip, kaip vienoje frazėje tai galėjo padaryti Saulius. Tik jis galėjo būti toks ekspresyvus ir kartu tikras. „P.S. Byloje OK“ jis su Vytautu Šapranausku vaidino sargybinius. Tai buvo visiškai maži vaidmenys, bet jie su Šapru priimprovizuodavo ir prikvailiodavo tiek, kad tapdavo kone pagrindiniais personažais. Viena iš jų improvizacijų buvo tokia: iš virvinių kiškio ausų jie pasidarydavo kilpas ant kaklo. Tada tai buvo juokinga…

„Meistre ir Margaritoje“ jis vaidino Azazelo, tokį juokingą ir kartu baisų, išties bulgakovišką. Viena iš įspūdingiausių scenų buvo finalas, kur Sauliaus Azazelo ilgai šarvojo Meistrą ir Margaritą, priversdamas publiką juoktis ir verkti vienu metu. „Romeo ir Džuljetoje“ jis vaidino Benvolijų. Iš draugų trijulės – Romeo, Merkucijaus ir Benvolijaus, tik Benvolijus lieka gyvas. Vieną repeticiją priėjo Saulius ir sako: „Benvolijus turi mirti“. „Kodėl?“, – paklausiau. „Nes kitaip nesąžininga“, – atsakė Saulius. Atsakė kaip Sokratas ir pats susirežisavo tą baisią spektaklio finalo akimirką, kai mirštant Romeo ir Džuljetai, įkrentant jiems į kubilą prasiveria langelis ir pasirodo Benvolijus kilpoje. Tokia buvo Sauliaus tikrumo kaina, kaip ir Camiu ar Sartro filosofijoje.

Mes kartu kaip korežisieriai statėme Jevgenijaus Griškoveco „Miestą“, kur Saulius ir režisavo, ir vaidino pagrindinį vaidmenį. Pagal pjesę „Mieste“ pagrindinis personažas nemiršta. Bet, kaip jau spėjate, ne tame spektaklyje. Tikrumas ir mirtis Sauliui, kaip romantiniam egzistencialistui, buvo neatsiejami dalykai. Beje, kaip ir giliai sieloje visai mūsų kartai (gal todėl ta karta taip skandinosi degtinėje). Bet tik Saulius taip ryškiai tai išreiškė savo kūryboje ir gyvenime. Todėl jis ir buvo kartos ženklu ir tai yra aukščiausia aktorinė viršūnė. Jis kaip tas Artaud aktoriaus idealas – krikščionis, degantis ant laužo, bet vistiek bylojantis savo tiesą. Aš tai jaučiau intuityviai ir todėl būtent jį pakviečiau į „Roberto Zucco“. Butent Sauliaus dėka Zuko tapo mūsų kartos manifestu: romantinio, visiško individualisto, egzistencialisto, didvyriškai nepaisančio jokių taisyklių ir normų, žudančio savo tėvą kaip netikrą praeitį ir visus kitus kaip bebręstančia netikrą ateitį. Na, ir žinoma, pabaigoje duodamas mirtiną šuolį nuo kalėjimo stogo, nes bet koks kalėjimas jam buvo nepakenčiamas, kaip ir mūsų kartai, gimusiai kalėjime.

Gyvenime mes nebuvome dideli draugai – trukdė antigonistinės profesijos: aš režisierius, jis aktorius. Bet tarp mūsų buvo kažkas sunkiai įvardijamo. Žinote, kaip kartais būna mažai tarpusavyje bendraujantys broliai. Aš visada jaučiau jo skvarbų žvilgsnį, tarsi jis manyje ieškojo kažkokios savo mįslės. Kartą jis priėjo prie manęs ir paklausė: „Kodėl apie tave visi taip blogai kalba?“ Jis paklausė taip nuoširdžiai, kad aš sutrikau. „Nežinau“, – atsakiau. Jaučiau, kad jis irgi nežino – jam atrodė kitaip. Užtat Saulių gerbė ir mylėjo visi teatre. Jis buvo autoritetas ir artimiausiems draugams Dariui Gumauskui, Giedriui Savickui, ir visiems kitiems teatre. Jis buvo charizmatiškas ir scenoje, ir gyvenime, ir kaip suprantu – bardų pasaulyje. Kaip scenoje, taip ir gyvenime, taip ir savo dainose jis jautė žodžio galią ir atsakomybę, todėl matyt ir nebuvo per daug kalbus, mokėjo pasakyti nutylėjimu.

Sunku pasakyti, kas būtų jeigu būtų. Ar šiais naujojo kolektyvizmo ir naujų taisyklių laikais, kai svarbiausia būti teisingu, o tai tolygu būti tokiu, kaip visi kiti tie, kurie tariasi esą teisingi, Saulius pakeistų kailį, atsisakytų savo egzistencialistinio romantizmo, nustotų eiti prieš srovę? Manau, jog ne. Jis išliktų tas Zucco bent jau pats prieš save.

Kartą (tai buvo irgi seniai, bet jau nebebuvo spektaklio „Roberto Zucco“ ir nebebuvo Sauliaus) važiavau dviračiu Antakalnyje, palei Nerį ir staiga iš nuostabos taip įkaliau stabdį, kad vos neapvirtau. Žaidimų aikštelėje stovėjo „Roberto Zucco“ rampa. Paaugliai, dabartiniai trisdešimtmečiai riedinėjosi ja, o nuo tos rampos į mane vėl žiūrėjo Saulius. Spektaklio scenografė Jūratė Paulėkaitė buvo sugalvojusi ant vieno rampos šono uždėti didelį Roberto Zucco kaip kalinio nuotraukos atvaizdą. Jis buvo padarytas specialia technika, matyt sunkiai nuvalomas. Teatras kažkam, kas pastatė tą rampą Antakalnyje, prakalė ją kartu su nuotrauka. Ji buvo apipaišyta grafičiais, bet pro juos skverbėsi Sauliaus žvilgsnis. Tada šitas vaizdas su „Robeerto Zucco“ rampa ir nuotrauka bei linksmai varinėjančiais paaugliais mane pravirkdė. Dabar matau tame didelę prasmę. Tokie žmonės kaip Saulius tampa ne tik ženklais savo kartai, bet ir background’u ateities kartoms, net jei jos užaugusios tampa visai kitokios“, – rašo O.Koršunovas.