„Oskarų“ belaukiant: „Lenktynės“ – nepriekaištinga dovana „Formulės-1“ gerbėjams
Geriausias metų filmas – tai pagrindinė visos „Oskarų“ ceremonijos nominacija ir apdovanojimas, tenkantis tik ypatingiems kino kūriniams. Tai apdovanojimas, kurį trokšta gauti bet kuris kino kūrėjas. Šia auksine statulėle įvertintos kūrybinės filmų grupės bent metus yra laikomos pačiomis geriausiomis, o filmai – įtraukiami į kino istoriją. Todėl nenuostabu, kai tokius filmus giria ne tik kino žiūrovai, bet ir kritikai, savo gyvenimą paskyrę būtent kino vertinimui. Apžvelgsime šių metų filmus, kurie pagal visų pasaulio žiūrovų ir kritikų vertinimus yra laikomi realiausiais pretendentais gauti prestižiškiausią kino industrijos apdovanojimą.
Kultinis aktorius ir legendinis režisierius Ronas „Ronis“ Howardas, pelnęs dvi Oskaro statulėles už 2001 metų dramą „Nuostabus protas“, po ilgos pertrauktos vėl sugrįžta prie rimtų juostų palikdamas už nugaros tokius komercinius projektus kaip dvi Dano Browno knygų ekranizacijos „Davinčio kodas“, „Angelai ir demonai“ ir komercinį fiasko patyrusią komediją „Dilema“. „Skersvėjo“, „Apolo 13“, „Pakilęs iš pelenų“ kūrėjas pristato dar vieną kvapą gniaužančią ir pagal tikrus faktus pastatytą juostą „Lenktynės“ apie legendinius „Formulės-1“ lenktynininkus.
„Oskaro“ laureatas kviečia pasimėgauti riaumojančių variklių garsu stebint žūtbūtinę kovą tarp pajėgiausių aštunto dešimtmečio lenktynininkų ir savo akimis pamatyti neįtikėtina istoriją apie patikėjimą, greičio svajonę, mirtiną konkurenciją ir meilė savo gyvenimiškiems idealams.
Apie ką mes čia...
Atsitiktinis susitikimas pirmą kartą Formulės trasoje lenktynininkams Niki Laudai ir Jamesui Huntui buvo lemtingas jų ateičiai. Jų tarpusavio konkurencija tapo legendinė, o lenktynės, kuriose jie dalyvavo, tapdavo sensacingomis, nes kiekvienas iš vyrų troško tik vieno – pergalės bet kokia kaina.
Senas geras Ronas
Filmus apie „Formulę-1“ galima suskaičiuoti turbūt vos ant vienos rankos pirštų. Labai gaila, tačiau tokia tiesa. Paskutiniu metu kino ekranuose karaliauja vien tik veiksmo filmai, kuriuose nemažai vietos užima lenktyniniai automobiliai, tačiau netikroviškos lenktynės ir kaskadiniai triukai vis labiau atitrūksta nuo realybės pojūčio, todėl tokie darbai kaip šis įneša šviežų oro gūsį į šios kino tematikos padangę.
Ronas Howardas paskutiniais savo darbais šiek tiek nuliūdino savo gerbėjus, pristatydamas jiems visiškai komercinius darbus, o tuo pačiu – šiek tiek numenkino savo gero pasakotojo statusą. Paskutinis vertas dėmesio filmas, kurį pastatė žymus režisierius, buvo „Frostas prieš Niksoną“, pelnęs net kelias Oskaro nominacijas. Šiuo atveju galime vėl pamatyti seną gerą Roną, kuris puikiai reabilituojasi po nesėkmingo paskutinio darbo, sukurdamas itin kruopštų filmą.
Pats filmo pamatas iš pirmo žvilgsnio pasirodo banalus, tačiau įsigilinus į viską suprantame, kad tai nėra tiesiog neįtikėtina dviejų legendų akistata. Tai labai detaliai papasakota istorija, įtraukianti į įvykių sūkurį ir palaipsniui priverčianti tapti filmo dalimi. Retas filmas apie sportą taip įtraukia ir nepaleidžia ik pat galo, kad sunku išsirinkti, už kokį priešininką verta sirgti. Šis atvejis išskirtinis, nes kiekvienas iš pagrindinių herojų skleidžia savitą aurą. Norisi, kad abu finišuotų pirmi. Tokiu būdu filmas tampa dar labiau įtemptu reginiu.
Juostos epicentre atsiduria du skirtingi ir tuo pačiu žavūs veikėjai. J.Huntas simbolizuoja nepaklusnumą, chaosą, plevėsiškumą, azartą, kai visiškai skirtingas Niki Lauda – ramybę, savitą gyvenimo filosofiją, profesionalumą ir stabilumą. Kiekvienas iš jų buvo skirtingas, tačiau jų technika buvo nepriekaištinga. Abiejų sugebėjimai pakerėti žiūrovus tapo neatsiejamu varikliu kiekvienoms varžyboms, kai buvo galima stebėti jųdviejų kovą trasoje.
Žinoma, filme pamatome ne tik lenktynininkus, bet ir žmonės, kurių gyvenimai buvo ne rožėmis kloti. Drama dar labiau prisodrina filmo turinį. Sugebame įžvelgti dar ir sunkią jaunų žmonių dalią, kurių širdyse įsiliepsnojanti greičio svajonė dažnai virsta mirties šauksmu. Tai galiausiai ir įvyksta trasose, kai vairuotojai patenka į šiurpias avarijas, kurių pasekmėmis tampa žūtys. Juosta kartu moko ir stiprybės atsižvelgiant į Laudos paveikslą, nes šis žmogus, pakilęs iš pelenų, įrodo, jog nebūna nieko neįmanomo, tiesiog reikia turėti ryžto ir kopti savo užsibrėžto tikslo link.
Vienas iš stipresnių juostos akcentų yra lenktynės, kurios puošia kiekviena kadrą. Riaumojančių variklių garsas sugeba taip persiskverbti per visą kūną, it stebėtume tikras lenktynes. Varžybos pateikiamos vaizdingai ir solidžiai, matome kiekvieno iš vairuotojų sugebėjimus džiuginti publiką savo išmanumu trasoje.
Atsitraukiant nuo siužetinės linijos, kuri papasakota labai įtemptai ir gana dinamiškai, matome stipriai pavaizduotą laikotarpį ir meistriškai susendintą vaizdą, nukeliantį mus į aštuntą dešimtmetį, kai karaliavo hipiai ir ilgos vyriškos šukuosenos. Iš karto pasijaučiame tos atmosferos dalimi. Režisierius šiuo atveju stipriai sužaidė leisdamas pasimėgauti kiekviena detalė parodyta juostoje.
Kadruose matome automobilius, aprangos tendencijas, pastatus ir gyvenimo būdą. Filmas virsta į pažintinį darbą su pačiais „Formulės-1“ užkulisiais, kurie parodo tikslią situaciją ir lenktynių pergalės skonį, kuris vadovauja visoms komandoms. Šiek tiek politizuotas vaizdas, tačiau iš šono pamatyti visą korupciją irgi yra gerai, nes kaip ir kiekvienas sportas – tai purvinas darbas, kurį atlaikyti gali ne kiekvienas.
Sujungus visas idėjas, sportininkų biografijas ir pasižiūrint iš šono, koks tai pavojingas sportas, galime drąsiai sakyti, jog Ronas Howardas sukuria tikrą stebuklą „Formulės-1“ gerbėjams, o kartu pristato vieną iš stipresnių artėjančio apdovanojimų sezono dalyvį, kurį be abejonės pastebės JAV Kino meno ir mokslo akademija. Filmas vertas visų liaupsių, nes išties, tai vienas iš geriausių ir originaliausių metų projektų, kuris sugeba užvesti peržiūrai nuo pat pirmos sekundės iki optimistiškai nuteikiančio pamokančio finalo.
Techninė juostos pusė
Kaip ir ankstesni Rono Howardo filmai, šis darbas foninės spalvos dėka sudėliotuose akcentuose turi tam tikrą simbolinę reikšmę. Visą filmą lydį pilkas vaizdas, kuris kartas nuo karto simbolizuoja pelenus, iš kurių galima pakilti tik stiprios valios žmonėms, todėl visą filmą gaubia paslaptis ir nežinomybė. Žmonėms, susipažinusiems su Laudos ir Hunto biografijomis galbūt viskas bus aišku, tačiau tiems, kurie pirmą kartą įsitaisys patogiai kino centro foteliuose, bus gana keistas ir nepatogus jausmas. Lyg visą tai išgyventume patys, todėl biografinė dalis dar labiau sustiprina savo pozicijas.
Operatoriaus darbas labai išraiškingas, tai matyti lenktynių įkarštyje. „Oskaro“ laureatas Anthony Dodas Mantle‘is puikiai pasidarbavo kamera ir įvairiausiais rakursais parodė kiekvieną lenktynininko posūkį trasoje. Šiais metais tik „Gravitacijoje“ buvo galima pamatyti geresnį vaizdą.
Garso takelis, nuteikiantis agresyviai dvikovai, suderintas ne prasčiausiai. Įtampa, kuri jaučiama filmo metu, iš dalies priklauso muzikinei palydai, kurioje galima išgirsti Dawido Bowie „Fame“ ar Mud „Dyna-Mite“, o puikiai suderintas garso montažas dar labiau sustipriną pojūtį.
Juostos montažas nuostabus. Viskas vyksta teisingai ir be kokių nors techninės pusės priekaištų, todėl atmosfera nuo to tik pagerėja.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filmo metu galima pamatyti ne tik dviejų legendinių vairuotojų susidūrimą, bet ir nuostabią pagrindinių aktorių vaidybą, kuri dar labiau priartina filmo statusą prie tobulybės.
Chrisas Hemsworthas, labiausiai žinomas kaip komikso herojaus „Toro“ vaidmens atlikėjas, pagaliau gavo progą parodyti save rimtame ir labai dramatiškame vaidmenyje. Jis su role susidorojo tiesiog puikiai. Vaidinamą personažą jis priminė ne tik savo išvaizda, bet ir perteikė jį visapusiškai. Galima pamatyti tiek pleibojaus, tiek nelaimingo žmogaus, kenčiančio nuo vienatvės, portretą, o kartu – viešumoje puikiai vaidinančią personą. Tokį Huntą prisimena pasaulis.
Žinomas vokiečių kilmės Ispanijoje gimęs Danielis Bruhlis dar labiau įtvirtina savo pozicijas tarp geriausių tarptautinių aktorių. Pasižiūrėjus visus vaizdo įrašus su Lauda ir pamačius Danielio vaidybą bei jo personažo įkūnijimą, galima pripažinti, kad jis tampa šio filmo žvaigžde. Tiek daug ekspresijos, skausmo ir meilės akyse – tai pats stipriausias jo personažo momentas, kai pamatai žmogų kovojanti dėl savęs, šeimos, šalies, komandos ir svajonės. Sunku net parinkti žodžius po to, ką mums pateikia Bruhlis.
Juostą puošia dar daugelis žinomų aktorių, tačiau labiausiai išraiškinga tarp jų Olivia Wilde. Nors vaidybos prasme aktorė neparodo nieko įsimintino ar stulbinančio, tačiau jos buvimas suteikė filmui tam tikro žavesio. Visą laiką žiūrint į ją pasidarydavo nemalonu, nes tas nepadorus žvilgsnis ir kalbėjimo maniera taip išmušinėjo iš vėžių, jog Hunto pasidarydavo dar labiau gaila. Aktorė sugebėjo papildyti jo tuštumą, kad žiūrovas pamatytu visą personažo skausmą iš vidaus. Ji simbolizavo Hunto kančias.
Kiekvienas filmo aktorius labai sunkiai dirbo, kad mes, žiūrovai, galėtume pamatyti kiekvieno iš jų vaidinamo personažo vaizdingą paveikslą, sudarantį nemažą pamatą šiai istorijai.
Verdiktas
„Lenktynės“ – tai nepriekaištinga dovana kiekvienam „Formulės-1“ gerbėjui ir stiprių dramų mylėtojams. Žiūrovas filmo metu gauna kruopštų „Oskarais“ kvepiantį pasakojimą apie legendinių lenktynininkų gyvenimą, jų kančias ir norą laimėti. Nepamirštama ir vaizdingoji pusė, kurią sudaro efektingai pateiktos lenktynės ir stulbinama aktorių vaidyba.