Osle pirmą kartą koncertavęs Marijonas Mikutavičius: „Neturiu jokių priežasčių ir noro emigruoti“

Šio pasirodymo nesugadino šaltas, drėgnas ir ūkanotas oras. Švęsti Joninių susirinkusi lietuvių minia šėlo ir kartu Marijonu dainavo visas jo dainas. Viešnagės Osle metu Marijoną sutikome puikiai nusiteikusi, velniškai žavingą, paprastą ir nuoširdų.

Ar lengva buvo organizatoriams jus prikalbinti atvykti čia, į Oslą?

Tiesa sakant, dainuoju čia pirmą kartą. Vasarą nelabai noriu kur nors toli važiuoti koncertuoti, bet pasitarėm su grupės muzikantais ir apsisprendėm, nes daugelis nėra čia buvę. O šiaip Norvegijoje aš jau ketvirtą kartą. Porą kartų buvau čia žvejoti. (Šypsosi).

Kaip dažnai koncertuojate svetur?

Nekoncertuoju labai dažnai dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Mes grojame su grupe, todėl iškart išauga kaštai. O vienas aš beveik nekoncertuoju, nes praktiškai neturiu fonogramų.

Kaip gimsta jūsų dainos? Kuri daina jums patinka labiausiai?

Kai kurios iš įkvėpimo, kai kurios iš neturėjimo ką veikti.  Būna, sėdi namie, paimi gitarą ir ką nors sugalvoji. Kai kurios dainos kuriamos pagal užsakymus. Tai sudėtingos situacijos. Visaip būna. Man, pavyzdžiui, labiausiai patinka mano daina „Aš miręs“ arba „Ar prisimeni tu mus“. Tai lėtokos, melancholiškos dainos, bet man jos gražios, nes manau, kad muzika atitiko tekstą.

Kartais turi muziką, bet pritempinėji tekstą, net kai įrašai dainą, vis tiek jauti, kad nenulaužei kodo ir viskas nebuvo taip, kaip tu norėjai. Kai kurios dainos yra išpildytos. Tarkim „Trys milijonai“. Kai kam ši daina atrodo tragiška. Taip, kartais ši daina užknisa, bet ji man atvėrė daug kelių.

Jums gyvenime sekasi?

(Šypsosi) Labiau sekasi, negu nesiseka. Būna etapų, kai stengiesi dėl kažko, būna, kai viskas pavyksta savaime. Nesu šimtu procentu patenkintas savimi ir savo gyvenimu. Juk tik „durniai viskuo patenkinti“. Kita vertus, aš neturiu kuo skųstis, nes, palyginus su daugybe kitų likimų, mano gyvenimas – rožėmis klotas.

Ko niekada nepadarytumėt?

(Marijonas atsidūsta ir greitakalbe išrėžia) Oi, siaubingai daug dalykų. Aš niekada nenusirengčiau nuogai ir nelįsčiau į tigro narvą, niekada nebandyčiau valgyti kaktuso, niekada neišsitraukčiau samurajaus kardo ir nebandyčiau  perbraukti per jį liežuviu. Galėčiau vardinti ir vardinti...

Kažkada minėjote, kad norite parašyti knygą. Ar jau pradėjote?

Kai kurių knygų štrichai jau yra, bet aš negaliu pasakyti, kad jas rašau. Žiūriu į tai lengvabūdiškai. Čia kaip ir narkomanas – gali pasakyti, kad nebevartos, bet tai gali niekada ir neįvykti. Taip ir aš – rašau, bet nežinau, ar kada nors parašysiu.

Ar yra kas nors, ko negalėtumėte atleisti artimam draugui ar mylimam žmogui?

(Pagalvoja ir šypsodamasis taria) Nežinau. Jeigu būčiau labai ilgai žaidęs „World War“ žaidimą ir būčiau vystęs bei tobulinęs kompiuterinį personažą dešimt metų, ir kas nors iš mano draugų arba iš mylimųjų netyčia jį staiga ištrintų, tada aš jį nužudyčiau: apipilčiau benzinu, padegčiau ir numesčiau iš dešimto aukšto. (Juokiasi)

Man niekas šunybių nedaro. Žmones dažniausiai įskaudina jų labai artimi žmonės. O aš neturiu labai artimų: neturiu nei žmonos, nei vaikų arba kažkokio labai artimo žmogaus, su kuriuo tarkim gyventum, tad man niekas tokio skausmo nesukelia. Aš netgi neturiu nuolatinių bendradarbių. Šiaip gyvenime esu toks perėjūnas. Neturiu dalykų, kurie yra labai artimi. Arba turiu, bet jų dažniausiai nėra šalia, tad mažai rizikuoju, kad mane kas įskaudins. O dažniausiai įskaudina žurnalistai.

Ar galite pasakyti, ką jums reiškia žodis „meilė“?

(Galvoja) O jums? Nežinau, ką jis reiškia. Tai, kai bijai kažko netekti, kai nesvietiškai bijai kažką prarasti. Ir tai nėra automobilis arba šuo. Kai atrodo, kad nebelikus to žmogaus, neliks pusės tavęs. O gal ir viso.

Ar bijote pasenti?

Nebijau pasenti. Bijau sirgti, bijau tapti neurotišku, bijau tapti irzliu, nepatenkintu... Jeigu senatvė tai kartu atsineštu,  tada bijau pasenti. Bet jeigu senatvė atsineštų ramybę, išmintį, sveiką, smalsų ir linksmą požiūrį į gyvenimą, tada nebijau.

Kas jus gyvenime nervina?

Siaubingai daug dalykų. Tarkim idiotai. Jų mano aplinkoje nėra daug, bet aš jų siaubingai daug matau televizijoje, besireiškiančių politikoje. Sutinku nemažai pasipūtusių durnių. Nemėgstu arogantiškų žmonių, nors kartais, ko gero, pats toks būnu. Kažkada kalbėjau su draugu, kad kai atsirado feisbukas, supratome vieną dalyką – išryškėjo pagrindinis žmogaus būdo bruožas – absoliutus pasipūtimas. Kiek daug yra save įsimylėjusių žmonių. Kiek yra veikėjų, kurie patenkinti kiekviena savo akimirka, kuria giriasi. Kaip jie patenkinti savo išmone, kaip jie nori, kad tą išmonę visi pamatytų. Kaip jie nori, kad kiti žavėtųsi bet kuria jų nuotrauka, arba fraze, kurią parašo, ar veikla, kuri, tiesa sakant, įdomi tik jiems patiems. Tai siaubingas bruožas. Iš kitos pusės, mano draugelis sako: Marka, tuo reikia tiesiog naudotis. Bet jis verslininkas. Jam lengviau.

Kas turėtų atsitikti, kad jūs taptumėte emigrantu?

Aš nežinau. Galėčiau tai padaryti iš smalsumo ar susikūręs kažkokią užduotį. Visuomet įsivaizdavau, kad emigrantais tampama, kai tu jauti, kad nebeturi galimybių savo šalyje arba turi siaubingai daug galimybių kitoje valstybėje. Mano atveju, nei vienas šių variantų netinka. Ekonomiškai aš nesu nuskriaustas.

Ambicijų dirbti NASA inžinieriumi taip pat neturiu. Neturiu jokio noro emigruoti. O į išvažiavusius  žiūriu labai paprastai. Jeigu žmonės išvyksta ieškoti savo laimės, jie turi teisę tai daryti. Nepriklausau tiems politikams-isterikams, kurie spiegia, kad tuos žmones reikia grąžinti bet kokia kaina. Visos  tautos kraustėsi, kraustosi ir kraustysis. Ir lietuvių tautai emigracija – ne naujas dalykas. Bet ekonomine prasme, mes prarandame labai daug ir su kiekviena emigracijos banga mums, čia likusiems, visuomet sunkiau, mes netenkame dirbančių žmonių.

Bet pasakysiu tiesiai, man gaila tų emigrantų, kurie išvažiuoja, nes Lietuvoje nenusipirko vienerių džinsų per savaitę, o kur nors Norvegijoje nusipirko trejus per savaitę ir tai jiems yra gyvenimo pasiekimas. Esu matęs daug tokių žmonių, kurie čia galbūt negalėjo pusryčiams suvalgyti trešnių, o kažkur išvažiavę gali sau tai leisti. Bet bendrąja kultūrine prasme, jie yra degradavę, nes jų visas gyvenimas pavirsta darbu-namais, darbu-namais.

Kaupia tuos pinigus velniai žino kam. Tokiais atvejais man jų gaila. Žinoma, galima suprasti žmones, kurie pagerina savo buitį, uždirba vaikų mokslams, paremia likusius Lietuvoje. Mes neturime teisės jų smerkti.