Roko dainininkas, „Rojaus tūzų“ vokalistas Povilas Meškėla daug metų praleido antrais namais tapusioje įrašų studijoje. Čia – daugybė prisiminimų: repeticijos, susitikimai, smagūs pašnekesiai, gilūs apmąstymai ir idėjos, gimusios klausantis paukščių simfonijų šalia esančiame kiemelyje. Vis tik po dvylikos čia praleistų metų P.Meškėla turėjo ištarti „sudie“ – jis buvo priverstas studiją palikti. „Labai liūdna ir gaila“, – ištarė P.Meškėla, ilgesingai žvelgdamas į studijos sienas, tapusias simboliniu reliktu. Ant jų – net 133 Lietuvos dainininkų ir aktorių parašų.
Įžengusi į Povilo Meškėlos studiją, apsižvalgiau. Vietoje, kurioje anksčiau stovėjo būgnai, klavišiniai instrumentai ir gitaros – tuštuma: šie jau iškeliavo į naujas patalpas, į kurias dainininkas turėjo persikelti. Studijoje nebelikę ir paveikslų, puošusių šviesias kambario sienas.
Vis tik vieno dalyko iš čia neišgabensi: tai – Lietuvos muzikantų, aktorių ir dainininkų parašais išmargintos sienos. Neįtikėtinai brangus ir nepakartojamas kūrinys buvo svarbiausias P.Meškėlos studijos atributas, kurį plyštančia širdimi jis turėjo palikti likimo valiai.
„Pastatas, kuriame buvo mano studija – avarinės būklės, tad jo vadovybė nusprendė, kad reikia uždaryti, renovuoti arba nugriauti. Tiksliai nežinau pastato likimo, bet ir nenoriu žinoti“, – portalui Žmonės.lt sakė P.Meškėla, svetingai pasitikęs savo studijoje prieš ją palikdamas visam laikui.
Su dainininku susitikome likus penkioms valandoms iki galutinio išsikraustymo. Buvau paskutinis joje apsilankęs svečias, mūsų pokalbis – taip pat paskutinį kartą studijoje skambėjęs pašnekesys.
Kalbėdamas su Žmonės.lt, P.Meškėla papasakojo, kaip atsirado įspūdinga siena ir kam yra už tai yra dėkingas.
Turėdavo paskatinti pats
133 – tiek žmonių paženklino Povilo Meškėlos įrašų studijos sienas. Dainininkas pasakoja, kad šią idėją nusižiūrėjo nuo vieno režisieriaus – autentiškas meno kūrinys šiam labai patiko, tad tai jis nusprendė įgyvendinti tai ir savo studijoje.
Parašų sienos krikštatėvis – legendinis lietuvių estrados atlikėjas, maestro Statys Povilaitis. Kadais P.Meškėlai teko ruošti pritariančiąsias atlikėjas S.Povilaičio koncertui. Bendros repeticijos juos visus subūrė įrašų studijon, kur apsilankęs maestro pradėjo gražią tradiciją – tuomet baltą sieną paženklino savo parašu.
Parašų skaičius augo pamažu. Dainininkas portalui pasakoja, kad jo svečiai paišyti švarių sienų nelabai drįsdavo, tad tai padaryti pasiūlydavo jis pats. Pabendrauti užsukę P.Meškėlos draugai, kolegos, atėję repetuoti ar įrašyti kūrinių, turėdavo užrašyti savo vardą, pavardę, datą ir parašą.
Ant unikalių sienų puikuojasi Jeronimo Miliaus, „Saulės kliošo“, Ingos Valinskienės, Merūno Vitulskio, Evelinos Sašenko, Egidijaus Sipavičiaus, Lilijos Gubaidulinos, Lauro Kovaliovo, „Hiperbolės“ nario Viktoro Prapro, Justino Jaručio, Vaidos Genytės, Ievos Zasimauskaitės, Irenos Starošaitės, Leonido Šinkarenkos ir daugybės kitų atlikėjų parašai.
Savo žymę paliko ir daug kino bei teatro atstovų: Saulius Balandis, Vytautas Rumšas, Andrius Bialobžeskis, Vladas Bagdonas, Donatas Ulvydas, Dominykas Vaitiekūnas, Mindaugas Papinigis ir kiti.
Rokerio garbės sieną paženklino ne tik aktoriai ir muzikantai, bet ir jo draugai: senas bičiulis, muzikologas Darius Užkuraitis ir geri draugai iš Čikagos – Žygis bei Nida.
Tiesa, pats P.Meškėla ant savo sienos niekada nepasirašė, tačiau konkrečios priežasties nežino. Parašų nepadėjo ir jo chebra – kolegos iš grupės „Rojaus tūzai“.
„Gaila, kad reikia sieną palikti, nes parašus dėjo man brangūs žmonės, kuriuos pažįstu. Ir žinau juos ne šiaip – tai mano scenos kolegos, kurie gerai atlieka savo darbą ir yra tam atsidavę“, – sakė Povilas Meškėla.
Garbės siena gal ir būtų likusi dainininko atsiminimuose, jei ne bičiulis virtuvės šefas Gian Luca Demarco. Vyrus suvedė muzikinis šou „X faktorius“: Gian Luca buvo dalyvis, o Povilas – jo mokytojas.
Pastarąjį labai sužavėjo šefo žingeidumas, užsispyrimas, atsidavimas ir noras tobulėti, tad repetuoti jie susirinkdavo kone kasdien. P.Meškėla labai vertino ne tik jo pastangas, bet ir charakterio bruožus.
„Jis labai geras, teisingas bičas. Jis padarė man Kalėdų dovaną – suorganizavo fotosesiją šalia savo sienos. Beje, jo parašas ant sienos – paskutinis“, – dalijosi dainininkas.
P.Meškėla pripažino, kad ne kartą buvo gavęs siūlymą rašyti ne ant sienos, o tapeto, kurį būti galima nuplėšti ir užklijuoti kitur.
„Bet kur aš juos dėčiau? Kitoje studijoje? Aš jau turiu daug paveikslų, dovanotų ir pirktų, kuriuos kabinsiu, nes noriu, kad būtų jauku. Studija – man antri namai. Čia praleidžiu daugiau nei pusę dienos, kartais – ilgiau“, – sakė vyras ir pridūrė, kad buvusios studijos niekas neatstos – jos siena ir aura nėra pakartojamos.
Povilas Meškėla priduria, kad už šią studiją yra dėkingas savo senam draugui Sauliui. Jo dėka jis 22-ejus metus galėjo jaustis laisvu muzikantu – Saulius padėjo finansiškai, parūpino instrumentus ir padėjo suremontuoti šias patalpas.
„Saulius – verslininkas, tačiau kartu ir muzikantas. Su juo kartu rengėme pasirodymą „Pink Floyd“ tema – ten jis grojo gitara. Pamenu, jis manęs paprašė padėti, o aš paklausiau „Kam tau to reikia?“. Jis tik pasakė, kad manęs klausė ne to ir jei galiu padėti, tada darom“, – prisiminė muzikantas.
Dabar jis persikėlęs į kitas patalpas, kurias supa biurai, tad repetuoti jis galės tik tam tikromis valandomis. Akivaizdu, kad laisvės, kuri jam labai svarbi, pasiilgs – jos apsčiai buvo ne tik senojoje studijoje, bet ir šalia esančiame sodelyje.
„Turėjau nuostabų kiemelį. Jis anksčiau buvo apleistas, bet aš jį atgaivinau: pakabinau vienuolika inkilų, pasodinau eglę, rojaus obelį ir apie tris šimtus tulpių, kurios pavasarį sukurdavo stogą raunantį vaizdą. Turėjau savo vietinių balandžių, kuriuos pastoviai maitindavau – visada turėdavau maisto. Aišku, man labai padėjo kiti žmonės, vienas su lopeta nelaksčiau, bet iniciatorius – aš. Tiesa, vadovybės leidimo neprašiau, bet kas gražu, to klausti nereikia“, – šyptelėjo pašnekovas.
Daugelį prisiminimų lydi ir kiemelyje stovėjęs suoliukas. P.Meškėla prisiminė, kaip vasaros rytais ir paryčiais ateidavo čia pasėdėti ir paklausyti paukščių simfonijų.
„Pasidarydavau kavos, pasiimdavau cigaretę, atsisėsdavau ir klausydavau, – ilgesingai pasakoja Povilas. – Kiti sakytų – prasideda kitas etapas, viskas labai gerai. Nė velnio. Man tai, kas buvo, yra labai svarbu. Aišku, judėjimas turi vykti, nes kai upė nusistovi, atsiranda pelkė. Vis tik, jeigu neturi istorijos, neturi ir pozicijos gyvenime.“
Fotogalerija:
