Paaiškėjo, kas tapo geriausiais jaunaisiais dizaineriais
Penktadienį, birželio 14 d., iškilmingos apdovanojimų ceremonijos metu paaiškėjo, kas tapo Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centro jau devintą kartą surengto kasmetinio „Jaunojo dizainerio prizo2019“ konkurso laureatais.
Pagrindinį prizą produkto dizaino kategorijoje pelnė, VDA Vilniaus fakulteto produkto dizaino absolventas Simonas Milišauskas, sukūręs pilnai amputuotų rankos pirštų protezų koncepciją CHRONO. Autorius siekė sukurti nebrangų, pilnai pašalintų pirštų protezą, kuris sustiprintų pažeistos rankos funkcionalumą, pagerintų psichologinę savijautą bei grąžintų vartotojui pilnumo jausmą. CHRONO dizainas leidžia atlikti griebimo, laikymosi, spaudimo, prilaikymo veiksmus ir netrukdo pagrindiniams natūraliems rankos judesiams. Palyginus su kitais rinkoje egzistuojančiais protezais, jis turi vientisą, nebrangiai pagaminamą, estetišką, realybės neimituojantį dizainą.
Dirbtinis pirštas valdomas šalia esančio sveiko piršto judesiais. Inovatyvus plastikinis „sąnarys“ lankstosi, nenaudojant sudėtingų mechanizmų. Pasak Simono, galimybė džiaugtis savo pažeista vieta ir jos neslėpti yra labai svarbi siekiant atstatyti žmogaus psichologinę savijautą. Šią dizainerio prizininko idėja patikėjo ir 15min.lt balsavę skaitytojai ir Simonas Milišauskas triumfuoja kaip publikos prizo nugalėtojas.
Papildomas produkto dizaino prizas komisijos sprendimu skirtas Vilniaus dailės akademijos bakalaurei Marcelei Kuliešiūtei už gyvo dizaino objektą „Alive“. Dinamiškas objektas - skirtas visuomeniniams interjerams, ofisams ar įvairioms viešoms erdvėms. Sukurtas suteikti aplinkai gyvybingumo, ramybės, žmonėms atpažinti kažką savito ir priminti bei puoselėti Motiną Gamtą. ALIVE - paremtas biofilinio dizaino principais. Biofilija - tai įgimtas žmogaus polinkis ieškoti ryšio su gamta, kitomis gyvybės formomis arba tiesiog meilė gyvybei. Dizaino objektas sukurtas remiantis tyrimais, jog ritmas ar judėjimas gamtoje sukuria stiprų įspūdį bei teigiamą poveikį žmogui. Kūrinyje svarbiausia - judesio kaip gyvybės išraiška teikiama emocija. Šiam projektui dizainerę įkvėpė vanduo - visos gyvybės pagrindas ir šaltinis.
Komunikacijos dizaino kategorijoje pagrindinį prizą pelnė VDA Vilniaus fakulteto grafinio dizaino katedros bakalaurė Saulė Kašėtaitė už spekuliatyvaus dizaino projektą „Augalo utopija“. Darbas pasakoja apie ateities viziją, kai natūralią gamtą pakeis žmonių sukurti patobulinti augalų hibridai. Anot Saulės, nubrėžtos ribos tarp gamtos pasaulio ir mūsų aukštųjų technologijų išnyksta. Žmogus prisiima Dievo vaidmenį, kurdamas naujas gyvybės formas iš organinių bei mechaninių priemonių. Tačiau kyla klausimas, kiek šie tobulinimai atneš naudos ir ar tai nenuves į katastrofą, kuomet nebesuvaldyti procesai virs ateities kataklizmu?
Papildomą komunikacijos dizaino prizas įteiktas Aurelijai Slapšytei už tipografinį projektą „Nykstančios kopos“. Anot jos, lėtas nykimas - natūralus procesas, vykstantis nuo pirmosios žemės dienos. Dėl nuolatinės žmogaus asimiliacijos aplinkoje nykimo procesą iki pat jo pasiekiamos kritinės ribos yra gana sunku pastebėti. Kol pasaulyje tirpsta ledynai, sunyksta miškai ar griūna amžius atlaikę miestai, Lietuvoje iš lėto byra Kuršių nerijos kopos. Kasmet čia dėl besikeičiančių oro sąlygų ir neatsakingo žmonių elgesio kopos vis labiau keičia savo reljefą ir byra. Projektu norima įprasminti Kuršių nerijos unikalumą bei supažindinti žmogų su neatsakingo elgesio Neringoje pasekmėmis. Nykstantiems procesams įamžinti sukurtas unikalus šriftas „Naglis”. 122 nykstančios šrifto „Naglis” versijos kaip ir kopos deformuojasi. Sukurtame šrifto tinklalapyje kiekvienas bandymas atsisiųsti šį šriftą vis labiau jį naikins.
Balsavimo dalyviai savo simpatijas skyrė Justinai Navickaitei už spekuliatyvų projektą „SOL 01.01.01“. Tai komunikacinė sistema Marso kolonizacijai, perteikianti asociatyvinę istoriją apie Marsą ir suteikianti čionykščio gyvenimo patirtį. Tai galimybė išgyventi situaciją, kuri dar nėra įvykusi ir kurios procesu kol kas galima tik spekuliuoti. Per multisensorinius pojūčius, žiūrovas supažindinamas su Marsu ir jo kolonizavimo procesu. Parodoje galima susipažinti su interaktyvia ekspozicija, kuriančia asmeninį ryšį su raudonąja planeta ir leidžiančia persikelti į erdvę, kurioje žmogus kol kas dar nėra buvęs. Pasitelkiant skirtingus estetinius ir vizualinius sprendimus, projektu siekiama skatinti visuomenės susidomėjimą kosmosu ir padėti išlaisvinti žiūrovo vaizduotę, suteikti galimybę patikėti tuo, kas šiandien dar atrodo neįtikėtina.
Pagrindinį prizą mados kategorijoje už šmaikščią ir žaismingą kolekciją „Skreitas“ pelnė VDA kostiumo dizaino bakalaurė Rūta Kvaščevičiūtė. Anot autorės, „Skreitas“ reiškią vietą ant kelių arba vietą prijuostėje. Tai buitis ir rūpestis, kuriuo ji buvo apsupta vaikystėje, kai ją augino net keturių kartų moterys. Skreitas simbolizuoja betarpį šeimos ryšį. Šis darbas - apie kaimą be tautinių juostų, mamos - dukros ryšį ir savo vidinės estetikos paieškas prisiminimuose, detalėse, šeimoje.
Papildomas mados kategorijos prizas atiteko Vilniaus dizaino kolegijos absolventei Samantai Zykaitei už japonų estetinius kodus aprangos kolekcijoje „Shé“. Pasak autorės, ją įkvėpė „Wabi Sabi“ filosofijų teorija, teigianti, jog kiekviena mus supanti detalė yra savitai graži. Šioje kolekcijoje nagrinėjamos 5 svarbiausios estetinės kategorijos „kansos, shizen, datsuzoku, yugen ir fukinsei“. Kolekcijoje „Shé” visa tai atskleidžiamos laisvu drabužio siluetu, daugiasluoksniškumu, asimetriškumu bei netikėtų detalių atradimu drabužyje. Kolekcijos audiniai - prasiūti smulkaus zigzago rašto dygsniais, skirtingo pločio atstumais, kurie suteikia kolekcijai unikalumo. Sėkmingas šių sumanymų įgyvendinimas lėmė, kad Samanta Zykaitė tapo ir publikos prizo laureatė.
„Vizualiai ryškiausi pasirodė mados dizainerių darbai. Produkto dizaine nudžiugino temų, sprendžiamų problemų įvairovė: nuo autonominio transporto iki žaizdų gydymo ir nebrangių, visiems prieinamų protezavimo sprendimų. Komunikacijos dizaine bene daugiausia buvo spekuliatyvaus dizaino temų, taip pat net keli projektai bandė interpretuoti lietuvišką paveldą, istoriją. Bandant suvokti save kaip dizaino kūrėją platesniame, ne tik Lietuvos kontekste, nebeužtenka būti madingu, jausti ar interpretuoti naujausiais tendencijas. Jaunųjų dizainerių darbuose vis geriau suvokiamas autentiškumo, aktualumo poreikis – tik taip mes būsime įdomūs pasauliui, išsiskirsime“, – teigė konkurso komisijos narys, daugiadisciplininės kūrybos ir meno direktorius Darius Kisielius.
Jau antrus metus egzistuojančioje dizaino tyrimų kategorijoje, kurioje varžosi geriausi magistrų darbai, nugalėtoju tapo Luko Avėno laikmačiai „Memento vitae“ – „atmink, kad gyveni“. Anot autoriaus, mes gyvename vis virtualiau. Vis mažiau prisiliečiame prie gyvos, nuogos tikrovės. Vis daugiau protinės veiklos – vis mažiau jutimų. Vis daugiau minčių – vis mažiau galimybių. Vis daugiau baimės, nerimo, skubėjimo – vis mažiau gyvenimo. Pristatomi objektai skirti matuoti, stebėti laiką. Laikmačiai prisukami smulkiais gracingais judesiais, jiems sukurta speciali dizaino choreografija. Medžiagos – ilgaamžės, visi mechanizmai mechaniniai, todėl gali veikti amžinai. Panašiai kaip senovės vienuoliai bei išminčiai savo susikaupimo meditacijose praktikavę „Memento mori“, šie laikmačiai kviečia „Memento vitae“ – daryti pertraukas, grąžinančias į dabarties momentą, į fizinę apčiuopiamą tikrovę, prisiminti save ir gyvenimą.
Papildomą dizaino tyrimų prizą pelnė Miglės Ceinorytės „Captcha pratimai“. Autorės kūrybiniame projekte vizualaus tipografinio klaidingumo poveikio tyrinėjimas įgauna meninę formą, aptikti tipografikos klaidumo atvejai nagrinėjami remiantis technologiniu santykiu su tipografikos klaidumu (konkrečiai CAPTCHA reiškiniu – vizualus klaidingumas nagrinėjamas remiantis žmogaus ir kompiuterio skaitymo patirčių sugretinimu). Pateikiamos katalogo, raidyno, lankstynių, estampo ir kitų ekspozicinių elementų formos kviečia skaitytoją spręsti tipogafikos klaidumą, kitaip – atlikti CAPTCHA pratimus, tokiu būdu aktualizuojant vizualaus klaidingumo poveikį skaitytojui.
Publika savo simpatijas skyrė Vilniaus dailės akademijos magistro studijų absolventei Vestinai Petrauskaitei už sužaidybintą judėjimo negalios simuliacinį projektą „Kitonas“, skirtą visuomenės empatijai didinti. Anot autorės, šiandieninė visuomenė stokoja empatijos pamatų ir fizinio kontakto su neįgaliaisiais. Todėl dažna komunikacija prasideda gailesčio jausmu, nepastebint, jog žmogus, sėdintis vežimėlyje, nepatiria kančios. Sukurto simuliacinio projekto „Kitonas“ tikslas – per teigiamą asmeninę patirtį virtualioje realybėje suformuoti bei įtvirtinti teisingą visuomenės požiūrį į žmones su judėjimo negalia. Girdint neįgaliojo balsą, fiziškai ir emociškai patiriant negalią, sukuriama fiktyvi patirtis, kuri vėliau keičia visuomenės supratimą apie žmonių, judančių vežimėlyje, jo emocijas bei poreikius. Projektas padeda suprasti, kad žmogus, judantis neįgaliojo vežimėliu – savarankiškas, tik judantis „kitoniškai“. Jį riboja ne pati fizinė negalia, o nepritaikyta, tinkamai neprižiūrima infrastruktūra.
Anot komisijos nario D. Kisieliaus, dizaino tyrimų darbuose nustebino ne įžvalgų brandumas, o sugebėjimas saviironiškai pažvelgti į mus pačius ir mus supančius reiškinius, aktualiai pateikti pažįstamas temas. Kai kuriuose darbuose trūko studentiško polėkio, kūrybinės drąsos ar net atsipalaidavimo. „Teisingas“ dizainas yra reikalingas, bet įdomiausi dalykai gimsta peržengiant to, kas įprasta ir visiems priimtina, ribas. Ir tai nebūtinai turi visus šokiruoti. Komunikacijos dizaino darbų temos – įdomios, konceptualios, bet kai kuriems darbams pritrūko minties aiškumo, o įgyvendinant – dėmesio detalėms. Iš daugumos komunikacijos dizaino darbų tikėjausi kokybiškesnio ir aiškesnio pristatymo“, – šiek tiek kritikavo šioje srityje dirbantis Darius Kisielius.
Iš 62 konkursui pateiktų projektų jų pasiskirstymas kategorijose buvo gana tolygus – 20 komunikacijos dizaino darbų, 19 mados kūrinių, 17 produktų dizaino projektų. Jau antrus metus konkurse gali dalyvauti ir ką tik magistro studijas baigę tyrėjai – iš jų buvo sulaukta 6 dizaino tyrimų darbų. Šiemet į „Jaunojo dizainerio prizą“ pretendavo ne tik 45 VDA absolventai iš trijų Lietuvos miestų, bet ir 17 Vilniaus kolegijos bakalaurų.
Jau tradiciniu tapusiu VDA Dizaino inovacijų centro (DIC) rengiamo konkurso komisiją šiemet sudarė: mados dizaineris ir kostiumų dailininkas Aleksandras Pogrebnojus, drabužių dizaineris Egidijus Rainys, verslininkas ir visuomenės veikėjas, technikos mokslų daktaras Vladas Lašas, valstybinio patentų biuro pramonės nuosavybės informacijos skyriaus vedėja Kristina Vilkienė, daugiadisciplininės kūrybos ir meno direktorius Darius Kisielius, meno vadovas ir grafikos dizaineris Tadas Karpavičius bei VDA DIC vadovas Marius Urbanavičius.
„Šiais metais konkursui buvo pateikta visokių projektų – vieni geri, kiti – mažiau įdomūs. Susidaro įspūdis, kad dalyvavo daug kūrybingų žmonių, kurių darbų lygis gana aukštas. Tik kritiškai vertinu mados kategorijos darbus. Jei žmogus talentingas – tai pastebima iš karto. Meistrystė – gerai, bet talento neišmoksi. Daugelis darbų gana šabloniški. Svarbu žinoti, ką tu tuo nori pasakyti. Visuomenė neišsiaiškins tavo idėjos, jei jos akivaizdžiai nesimato. Man labiausiai patiko su humoru, žaismingai pateiktos kolekcijos“, – savo įspūdžiais apie konkursą dalinosi konkurso komisijos narys Aleksandras Pogrebnojus.
Pasak A. Pogrebnojaus, gerai, kai kūrėjai įkvėpimo ieško „per savo prizmę“. „Kai esi jaunas ir dar neturi prikaupęs daugybės įspūdžių ar nuostatų, tada gali pasisemti įkvėpimo iš to, kas tu esi. Bet kokiu atveju, manau, kad parodos ekspozicija bus įdomi ir tikrai verta ją aplankyti“, – sakė žinomas mados dizaineris.
+19