Paaiškėjo konkurso „Mano vasaros romanas“ nugalėtojai!

Portalas Žmonės.lt ir gazuotas fermentuotas gėrimas VERONA rugpjūčio pabaigoje paskelbė konkursą „Mano vasaros romanas“, kuris kvietė prisiminti svaigiausią vasaros meilės nuotykį. Sulaukėme 24 romantišką istorijų. Ačiū visoms dalyvėms už atvirumą, nuoširdumą ir kūrybiškumą. O trims vasaros romano autorėms atiteks trys puikūs žadėti prizai.

I vietos laimėtoja – Laima ir jos kurioziškas nuotykis su Willy Rodo saloje. Laimai dovanojame nakvynę dviems viešbutyje MEMEL HOTEL, Klaipėdoje.

II vietos laimėtoja – Kamilė ir jos istorija apie svajonių vaikiną bei žemuogėmis kvepiantį troleibusą.

III vietos laimėtoja – Vėsa ir jos romanas apie tikrą aistrą ir meilę, kuriai neleista sužibti.

Vėsa ir Kamilė apdovanojamos Grožio terapijos ir chirurgijos klinikos SUGIHARA dovanų čekiais, kurių vertė po 150 litų.

Visas konkurso „Mano vasaros romanas“ istorijas rasite paspaudę čia.

ISTORIJA-NUGALĖTOJA

Laimos vasaros romanas: filmo vertas kurioziškas nuotykis su Willy Rodo saloje

Buvo 2013 m. birželio 16 diena. Su dviem draugėmis atostogavome Rodo saloje, Graikijoje. Vakare susiruošėme į barą pasėdėti, pasišnekučiuoti. Tą vakarą baras turėjo savo programą. Visus linksmino vedėjas. Pabodo su draugėmis gurkšnoti kokteilius, tad nusprendžiau sudalyvauti viename iš vakaro žaidimų.

Taigi, vedėjui kviečiant naujojo žaidimo dalyvius, greit nuskubėjau ant scenos. Žaidimas buvo toks, kad aš turėjau be žodžių, tik veiksmais pavaizduoti Egėjo jūrą, o bare esantys žmonės turėjo atspėti, ką aš vaizduoju. Jeigu aiškiai pavaizduosi ir kas nors atspės, ką vaizdavai, laimi putojančio vyno butelį, o atspėjusysis – šio gėrimo taurę. Taigi, man bebanguojant rankomis, betrypčiojant ant scenos, pastebėjau bare sėdintį vaikiną su draugais. Jis buvo tiesiog įsmeigęs į mane akis ir seksualiai šypsojosi lūpų kampučiais...

Tas vaikinas ir atspėjo, jog aš vaizduoju Egėjo jūrą. Aš gavau prizą, o jis - šampano taurę. Žaidimas baigėsi, sugrįžau prie draugių staliuko. Gurkšnojome laimėtąjį vyną, smagiai leidome laiką, tačiau man iš galvos niekaip neiškrito tas rudaplaukis vaikinas su žavia šypsena.  Ne vieną sykį mūsų žvilgsniai susitiko, ne viena jo šypsena buvo adresuota man.

Padavėja atnešė man kokteilį su sulankstyta servetėle ir parodė, jog tai nuo kampe sėdinčio vaikino su juoda maikute. Tai buvo nuo to žavaus rudaplaukio!

Ant servetėlės buvo užrašyta „Your eyes, your smile, your hair.... Oh my God, she is perfect!“

To ir pakako, kad jausčiau pilve tuos vadinamus drugelius. Šypsena veide buvo tiesiog iki ausų. Nespėjus nieko atrašyti. Jis priėjo, prabilo anglų kalba, prisistatė vardu - Willy ir pakvietė šokiui. Pašokome, susipažinome, tačiau nei vienas nepaklausėme „o iš kur tu?“...

Vakaras baigėsi, žmonės pradėjo skirstytis, o mes susitarėme kitą vakarą vėl susitikti tame bare. Visą vakarą jaučiausi pakylėta, laiminga, draugėms vien apie jį čiauškiau. Labai laukiau sekančio susitikimo. Kitą vakarą mums atėjus į tą barą, radome tik Jo draugus. Jo nebuvo... Nuotaika iš karto subjuro. Užsisakėme stipresnių kokteilių ir stengėmės nesigadinti savo atostogų saloje. Ir... ir visiškai netikėtai pasirodė Jis su didžiule kiparisų puokšte rankose! Įteikė  man tą gražią puokštę ir pasiūlė pasivaikščioti, nes bare buvo tikrai per daug triukšmo.  Net nemirktelėjus pašokau nuo kėdės ir išėjau su Juo.

Jis taip pradėjo juoktis, kad net juoko ašaros pasirodė Jo akyse. Nesupratau, kas čia juokingo, kol jis nepralemeno „Ir aš lietuvis!!!“.

Vakaras buvo pasakiškas. Pūtė lengvas, šiltas vėjelis, Egėjo jūra garsiai ošė, dangus buvo nusėtas tūkstančiu ryškių žvaigždžių..
Pavaikščiojome, gerą pusvalandį pabendravome anglų kalba ir jis paklausė: „O iš kur tu?“. Atsakiau „aš iš Lietuvos“. Jis taip pradėjo juoktis, kad net juoko ašaros pasirodė Jo akyse. Nesupratau, kas čia juokingo, kol jis nepralemeno „Ir aš lietuvis!!“.

Tada jau prapliupome juokais abu. Juk mes visą laiką bendravome angliškai! Tai sužinojus, buvo dar lengviau bendrauti. Valandėlę pavaikščioję nutarėme prisėsti ant gultų, šalia jūros. Viskas buvo taip gražu, taip romantiška.. Kaip gražiame filme, kaip pasakoj...

Labai apsidžiaugiau sužinojus, jog jis vilnietis. Aš kaunietė, tad atstumas tikrai nėra didžiulis. Palydėjo Vilius mane namo ir susitarėme, jog ryte visi kartu susitiksime pajūryje, būtent prie tų gultų, ant kurių sėdėjome.

Taigi, rytą susitikome visi lietuviai. Buvo tikrai labai smagu. Net gera prisiminti. Taip smagiai, linksmai praleidome dar porą dienų ir porą vakarų. Mano ir draugių atostogos baigėsi, taip kad teko atsisveikinti su Vilium, jo draugais ir su Rodo sala.

Apsikeitėme telefonų numeriais, elektroninių paštų adresais ir mes išskridome į Lietuvą. Grįžus daug galvojau apie Vilių. Parašiau jam į el. paštą. Kitą dieną netikėtai sulaukiau sms žinutės. Jis parašė! Iš tos laimės vos ne šokt pradėjau „Maximos“ kasoje. Jis parašė, jog yra Kaune ir jog labai norėtų susitikti.  Žinoma, susitikom.

Jau daugiau nei porą mėnesių gražiai bendraujame, susitinkame, susirašome, susiskambiname, neslepiame, kad abu jaučiame simpatiją. Nežinia, kaip bus vėliau, bet labai džiaugiuosi, kad taip netikėtai, kitame pasaulio krašte sutikau tokį nuostabų žmogų.

Tikėkimės, kad tai neliks tik mano vasaros romanu!

II VIETA.  Kamilės vasaros romanas: šalia sėdėjo svajonių vaikinas, o troleibusas kvepėjo žemuogėmis

Mano vasaros romanas, tarsi romantiška filmo afiša vidury miesto ar ankstyvas birželio rytas, kvepiantis pirmomis žemuogėmis. Beje, su žemuogėmis ir prasidėjęs. Toks žemuoginis vasaros romanas, nors gal greičiau, žemuoginė romano pradžia.

Tą rytą skubėjau pas sergančią draugę – kažkoks porą mėnesių pavėlavęs gripas, laužydamas kaulus ir keliomis skausmo juostomis apjuosęs galvą, laikė ją savo gniaužtuose jau keletą dienų.

Aš taip norėčiau žemuogių, – vakar į ragelį alsavo vos atpažįstamas jos balsas.

Gaila, troleibusuose neauga smilgos. Suvertos ant smilgų žemuogės daug skanesnės.

Taigi, iš pat ryto, nupirkusi puslitrį pievomis kvepiančių uogų, įlipau į troleibusą. Nežinau, ar dėl to, kad stiklainiukas nebuvo užsuktas, ar todėl, kad jį laikiau tarp delnų – troleibuse pakvipo žemuogėmis.

Koks svaiginantis vaikystės kvapas, – netikėtai pasakė šalia prisėdęs jaunuolis.

Gana patrauklus, jaunatviškai žavingas, ir OMG, kaip pasakytų mano jaunesnioji sesuo, toks romantiškas.
Važiuoju lankyti sergančios draugės, bet mielai pasidalinsiu saldžiais vaikystės prisiminimais, – tarsi apsvaigusi ištariau aš. – Ištiesk delną.    

Jis šiek tiek sutriko, ištiesė delną ir aš, krestelėjusi į jį kauburėlį uogų, pridūriau: Gaila, troleibusuose neauga smilgos. Suvertos ant smilgų žemuogės daug skanesnės.

Jis nusikvatojo.  Keleiviai ėmė suokalbiškai šypsotis. Ir man buvo gera – už lango švietė saulė, šalia sėdėjo svajonių vaikinas, troleibusas kvepėjo žemuogėmis ir aš, pamiršusi, kad važiuoju lankyti sergančios draugės, vis bėriau uogas tai jam, tai sau.

Simas, – netikėtai pasakė jis. – Esu Simas.
Aš – Kamilė, – pasakiau ir nustėrau, pamačiusi, kad ką tik pravažiavau savo stotelę.

Kamilės istorijos tęsinį rasite paspaudę čia.

III VIETA. Vėsos vasaros romanas: apie tikrą aistrą ir meilę, kuriai patys neleidome sužibti

Mano vasaros romanas… Taip ir man toks buvo, pagalvojau, kai perskaičiau antraštę skelbiamame konkurse. Ilgai svarsčiau, ar pasidalinti sava patirtimi ir nusprendžiau tą padaryti, deja, nuslėpdama kai kuriuos faktus. Vis dėl to, tikiuosi, mano istorija bus ne mažiau įdomi.

Mano vasaros romanas oficialiai prasidėjo būtent pirmąją vasaros dieną, todėl drįsčiau jį pavadinti tikrų tikriausiu vasaros romanu, gaila jis nutrūko vos prieš savaitę ir visos vasaros „neištempė“. Bet apie viską nuo pradžių.

Mano darbas yra kiek netradicinis, todėl tenka daug keliauti ir nuolat sutikti naujų žmonių. Toje pačioje sferoje, tik kitoje šalyje, dirba ir mano romano veikėjas, kurį nusprendžiau vadinti Simpatija. Susipažinome maždaug prieš dvejus metus, nors aš jį, kaip labai gerą savo srities specialistą, žinojau dar seniau. Tuo metu man jis atrodė išlepintas vaikėzas, kuriam viskas atnešama ant lėkštutės. Labai nustebau, kai jis pirmąkart su manimi pasisveikino, nes maniau, kad tokios superžvaigždės to nedaro.

Tą naktį ilgai negalėjau užmigti, mąsčiau apie Simpatiją ir graužiau save, kad jo nepabučiavau, o juk to taip norėjau!

Po mūsų pažinties beveik dvejus metus mes tiesiog pasisveikindavome prasilenkdami, jokių akių mirksnių ar kalbų. Viskas pasikeitė šiais metais, kai susitikome Čekijoje, abu ten leidom laiką darbo reikalais. Vieną vakarą netikėtai pradėjau susirašinėti su juo per Skype, iš pradžių manydama, kad ten yra kitas žmogus. Viskas prasidėjo nuo pokštų ir mes labai greitai radome bendrą kalbą, nepaisant to, kad kalbėjome anglų kalba.

Kitą vakarą išėjome pasivaikščioti, šiek tiek lijo, o aš neturėjau nieko, kuo galėčiau prisidengti savo galvą. Tada jis iš kišenės ištraukė kepurę ir nieko nesakęs uždėjo ją man ant gavos, nusijuokė ir tarė: „So sexy“. O čia tai vyras, pagalvojau! Taip, „susilydžiau“, bet juk smagu jausti, kai kažkas tavimi rūpinasi... Tą vakarą daug kabėjom ir vaikštinėjom vingiuotomis nedidelio Čekijos miestelio gatvėmis.

Atradome daug ką bendro ir tai mane labai traukė. Kai grįžom į viešbutį, jau buvo vidurnaktis – laikas skirstytis. Deja, sužinojau, kad tai paskutinė mano Simpatijos diena. Mes apsikabinome, jis stipriai mane suspaudė, pasakė, kad buvo smagu, o tada tiesiog atsisveikinome, palinkėdami vienas kitam sėkmės. Tą naktį ilgai negalėjau užmigti, mąsčiau apie Simpatiją ir graužiau save, kad jo nepabučiavau, o juk to taip norėjau! Kaip bebūtų tai nebuvo pabaiga.

Vėsos romano tęsinį rasite paspaudę čia.