Paauglystę atsimenu kaip per rūką, nes visur būdavo prirūkyta. Paaugliui valgyti kavinėje, kurios lubas laižo cigarečių dūmai, neatrodė blogas dalykas. Atsimenu kone aklinai prirūkytą persirengimo kambarį Ukmergės kultūros namuose, prirūkytą senelių virtuvę, prirūkytą mašiną.
Atsimenu dėdę, kurį vadinome Drakaša. Drakaša prie mokyklos turėjo kioską, jame pardavinėjo cigaretes – dvidešimt lietuviškų centų už vieną. Vaikams, neišgalintiems įsigyti žiebtuvėlio, jis pasiūlydavo prisidegti vietoje. Už šią paslaugą pinigų neimdavo. Drakašą laikėme maloniu, geru žmogumi.
Atsimenu, kaip su klasiokėmis pirkome degtinę. Pardavėja aštuntokėms ne tik pardavė butelį, bet ir padėjo išsirinkti – išsamiai papasakojo apie švelnią, skanią ir gaivią degtinę. Taip pat išbandėme spirituotą vyną „X-failai“. Nuo jo draugei pasidarė klaikiai bloga. Per mokyklos šokius ji užmigo griovyje – ir gerai, nes neužmigusios merginos prisidarė daug rimtesnių problemų.
Atsimenu, kad visi daug gerdavo. Starką su obuolių sultimis arba bet ką stipraus su limonadu. Limonadas, rūgščiai saldus gazuotas skystis, tada atrodė sveikas gėrimas ir buvo pilamas vaikams į skrandžius be jokio saiko – juk ne alkoholis. Iš esmės su limonadu galėjai išgerti bet ką – ir spiritą, ir žuvų taukus.
Atsimenu, kokia beprotiškai brangi buvo buitinė technika. Televizoriai, skalbimo mašinos, mikrobanginės – viskas kainavo šimtus litų. Pirmąją mikrobanginę mamai iš Vokietijos parvežė draugo draugas. Išpakavusios dėžę nustėrome. Ji buvo juoda – lig tol filmuose matėme vien tiktai baltas. Nusispjovusios į spalvą, išsikepėm karštų sumuštinių iš batono, agurko ir sūrio. Valgėme prie televizoriaus – galingiausio namuose daikto. Viską, ką sakė per televiziją, priimdavome kaip nenuginčijamą tiesą ir visai nesvarbu, kas kalbėjo – Valinskas ar rusas ekstrasensas.