Pergales varžybose su savo klubu skinanti daugkartinė Lietuvos čempionė dviratininkė Rasa LELEIVYTĖ (33) šiemet po ilgos pertraukos džiaugėsi medaliu, iškovotu vilkint ir gimtosios šalies rinktinės marškinėlius. Taip pat – pagaliau dalyvavusi olimpinėse žaidynėse, kuriose rungtis prieš dešimtmetį sutrukdė kaltinimai vartojus dopingą. Visgi Rasa tikina – net jei galėtų, gyvenime nieko nekeistų, juk tik likimo vingiai jai padovanojo mylimą vyrą Paolo Baldi ir sūnų Alberto.
Kokie jausmai apėmė šį rudenį Europos dviračių plento čempionato moterų grupinėse lenktynėse iškovojus bronzos medalį?
Dukart finišavau Europos čempionate penkta – trūkdavo vos kelių centimetrų. O šiemet pasirodė ideali proga: tinkama trasa, varžybos – rugsėjo viduryje, kai karšta ir man labai tinkamas laikas sportuoti, tad pasirengimui skyriau ypatingą dėmesį.
Kova buvo sunki, vienąkart jau buvau praradusi viltį finišuoti tarp lyderių, bet galiausiai sau pasakiau – arba dabar, arba niekada. Po finišo supratus, kad užėmiau trečią vietą, apėmė palaimos ir palengvėjimo jausmas, buvo labai smagu, kai į viršų kilo Lietuvos vėliava. Atstovaujant savo šaliai iškovoti medaliai yra svarbiausi.