Pakeisti gyvenimo būdą Donaldą Meiželytę paskatino draugės pasveikinimas: „Jai atrodžiau besilaukianti!“

Kas jums buvo nutikę?

Susidėjo daug kas. Per penkerius metus palaidojome abu tėvus. Tėtis buvo mylimiausias vyras pasaulyje, buvo sunku susitaikyti, kad jis, paskui mama sunkiai sirgo ir jiems niekuo negalėjome padėti. Atsirado neigimo, atmetimo reakcija – tų reakcijų buvo visokiausių, juodų minčių pilna galva.

Atrodau pajodžarga, o iš tiesų esu labai empatiška, jautrios širdelės. Kai tėvų neliko, drybsodavau lovoje, skaitydavau knygas, žiūrėdavau serialus, valgydavau ir galvodavau, kad reikia pradėti sportuoti. Nusiperku sportinę aprangą – bet toliau skaitau ir žiūriu televizorių. Pagalvoju, gal reikėtų padaryti mankštą, bet toliau spoksau savo serialą...

Kai tėvų neliko, drybsodavau lovoje, skaitydavau knygas, žiūrėdavau serialus, valgydavau ir galvodavau, kad reikia pradėti sportuoti. Nusiperku sportinę aprangą – bet toliau skaitau ir žiūriu televizorių.

Pasakysiu tiesiai šviesiai: jau buvau apsileidusi. Organizmą buvau apnuodijusi nesveiku maistu. Nors šventėse, kurias vedu, būna otkutiūrinio maisto, bet aš nevalgau. Dirbdama būnu lengvos šoko būsenos, nes esu atsakinga už minios žmonių nuotaiką. Tik kavos ar arbatos išgeriu, nors galėčiau gardžiausiai užkąsti. O grįžusi namo kokią trečią nakties prisikirsdavau kokių nors nesąmonių.

Prie viso to gal ir kažkokia amžiaus vidurio krizė prisidėjo.

Artimiausieji turėjo pastebėti, kad esate lyg nesava?

Neišsiduodavau. Nė vienas psichikos ligonis nepasisako, kad jam kažkas ne taip su galva.

Dukra buvo pašiurpusi mane matydama lovoje su burzgiančiu serialu. Mano apatiją ji pastebėjo. Tačiau ką galėjo padaryti: mama gi naktį dirba, tai normalu, kad dieną miega. Režimo nebuvimas – dar vienas baisus dalykas.

Niekam nesibėdavojau, nes, tiesą sakant, ir pati nesupratau, kas man yra.

Neretai žmonės paguodos ieško ir taurėje vyno...

Žinau... Aš dugno nepasiekiau, nesu ligonis, tuo irgi džiaugiuosi. Žinau, kad jei su draugėmis vieną vakarą paūžei privačioje teritorijoje, tai būk miela, kitą dieną netiesk rankos į taurę šampano. Pasidaryk imbierinės arbatos su citrina ir medumi.

Tačiau tikrai būdavo, kad po savaitgalio darbų išaušdavo mano diena: pirmadienis su knyga ir taure kokio gero raudonojo vyno. Arba su draugais susitikdavau, atsipalaiduodavau ir pabaliavodavau. Pripažinkime tiesą: su metais mus ir gravitacija stipriau veikia, ir medžiagų apykaita lėtėja – jau niekada nebebus kaip studentiškais laikais, kai gali iki ryto gerti už vienatvę, kaip dainuoja Starošaitė, nubusti per vėlai ir sau linksmai eiti į darbą. Po keturiasdešimties taip nebebūna.

Kas išjudino iš to sąstingio?

Mane pakvietė dalyvauti televizijos projekte „Tikri vyrai“. Pagalvojau, kad kariuomenėje galvą tikrai pravalys, proto įkrės, ir sutikau. Mėnesį kas savaitę ten praleisdavau tris intensyvias paras: šeštą ryto – kilt, būrys rikiuot ir iš karto į stadioną. Reikėdavo bėgti, žiūriu, kad aš vos šlumpinu. Prakaitas tik pila, jau dūsuoju, iki to stadiono vos nuropoju pėstute. Mankštos buvo tikrai nesudėtingos, bet po jų jausdavausi lyg vežimą malkų priskaldžiusi. Per pusryčius – tik duokite man maisto, sudegintas kalorijas skubiai atstatyti reikia. Paskui pažiūrėjau nuotraukas – jau tokia buvau išbujojusi!

Viena seniau matyta bičiulė mane pamačiusi puolė sveikinti – jai atrodžiau besilaukianti! Tada supratau, kad riba pasiekta.

Paskutinis, kritinis, akmuo buvo draugės gimtadienis. Ji visus pakvietė į koncertą. Ir aš pasipuošusi suknele nuvykau. Viena seniau matyta bičiulė mane pamačiusi puolė sveikinti – jai atrodžiau besilaukianti!

Tada supratau, kad riba pasiekta. Tik man nė viena tegul nepasakoja, kad yra žiauriai stora ir labai laiminga. Pabandykite pavaikščioti po namus su puodu šaltibarščių. Tai ir sunku, ir nepatogu. O antsvorį ant savęs nešiojame nuo ryto iki vakaro. Tai baisu. Supratau, kad reikia ką nors daryti. Prisiminiau rytinę kariuomenės mankštelę, pradėjau ją kelis kartus per savaitę daryti. Tada nusipirkau žiauriai brangių vitaminų. Skeptiškai į papildus žiūriu, bet, manau, jų reikėjo.

O pernai prieš lapkričio 1-ąją savęs paklausiau, ar norėtų tėvai iš dangaus mane matyti tokią liūdną. Pagalvojau, vitaminai buvo gerai, o dabar metas atsisakyti alkoholio. Nusprendžiau atlikti detoksikaciją, o už pavyzdingą elgesį sau skirti medalius. Iš pradžių visi klausinėjo, kokie čia medaliai? O aš vis erzinau: jau turiu ordiną, nes savaitę nevartoju alkoholio. Tuo medalių rinkimu užkrėčiau draugus.

Jau kokie septyni mėnesiai nevartoju alkoholio be jokių medalių praradimų!

Pakeitėte ir požiūrį į maistą?

Visi kala, kad reikėtų nevalgyti keturias valandas iki miego. Tačiau labai sunku vakarojant nieko nekramsnoti. Dabar po ranka – ne dubenėlis čipsų, o pripjaustytų morkyčių, salierų, agurkėlių, ridikėlių. Tiesa, salierai – šlykštynė. Kodėl tokia naudinga daržovė yra tokia neskani?! Salierų tame dubenėlyje nebūna daug.

Su draugais žiūrėjome „Euroviziją“. Kažkas atsinešė čipsų. Gal pusmetį nebuvau jų ragavusi, tai kaip ekskavatorius į juos įgriuvau. Sakiau, atimkite juos iš manęs, atimkite! Tačiau kartą per pusmetį juk nepakenks.

Gyvenu su dukra. Mūsų šaldytuve neliko pieno. Juo nebent kavą baltiname. Nebeperkame jokios duonos. Nevalgome raudonos mėsos. Grietinę pakeitė jogurtas. Šaltibarščius darau ne su kefyru, o su liesomis raugintomis pasukomis. Dabar namuose visada yra bananų, citrusinių vaisių, pilna daržovių. Taip po truputį ir lieknėjame.

Gal ir sportuojate?

Nepamiršau kariuomenėje darytos mankštelės. Nuo lapkričio pradėjau kur įmanoma vaikščioti pėstute. Užsisakiau gydomųjų nugaros masažų kursą. Nusipirkau atsilenkimų tiltelį. Taip pat – masažuoklį, kuris išjudina visas ląsteles. Juk kiekviena ląstelė – kaip ežeras. Jei nejuda – užanka.

Taip po truputį, po truputį pradėjau tirpti.

Iki šiol masažuojuosi namie ir pas specialistus, daug vaikštau, važinėju daugiausia visuomeniniu transportu, stengiuosi išlipti viena stotele anksčiau. Automobilis skirtas savaitgalio kelionėms į darbus.

Ar greitai gyvenimo būdo pokyčius pradėjo rodyti ir svarstyklės?

Tik po mėnesio naujo gyvenimo jas nusipirkau. Praėjusią vasarą svėriau, matyt, apie 90 kilogramų. Rankos buvo kaip mūrininkės. O kokio dydžio buvo mano suknelės! Nebeišėjo maskuotis. Bijojau ir svertis. Gruodžio pirmą jau turėjau svarstykles, jos rodė net 84 kilogramus. Sausio pirmą jau dviem kilogramais mažiau. Taip – pamažu, po du kilogramus per mėnesį, svoris krinta iki šiol. Šiandien sveriu 75 kilogramus.

Šiandien jau įlendu į savo senus džinsus, kurie buvo nukišti į tolimiausią lentyną ir pamiršti. Tačiau iki poseiminių suknelių, įsigytų prieš penkerius šešerius metus, dar reikia pasitempti.

Savo kūno apimtis mažinu ir organizmą tonizuoju pamažu, kad jam nebūtų streso. Nenoriu badauti, kankintis ir visą laiką galvoti apie maistą. Šiandien jau įlendu į savo senus džinsus, kurie buvo nukišti į tolimiausią lentyną ir pamiršti. Tačiau iki poseiminių suknelių, įsigytų prieš penkerius šešerius metus, dar reikia pasitempti. Norėčiau numesti dar apie dešimt kilogramų. Nenoriu visai nusikūdinti – tada reikės labai daug hialurono rūgšties raukšlėms lyginti.

Yra man socialiniuose tinkluose rašančių, kad nepervertinčiau savęs, nes nieko nesukūdau. Aš ir didžiuojuosi ne lieknumu, o tuo, kad dabar esu džiaugsminga, laiminga.

Kada pajutote, kad ne tik kūnui lengviau, bet ir galvoje šviesiau?

Gruodį pradėjau jaustis ir lengvesnė, ir linksmesnė. Su aukštakulniais pradėjau lakstyti ir straksėti.

Dar sykį įsitikinau: kai šypsaisi pasauliui, pasaulis nusišypso tau. Man patinka ir vienatvė, mėgstu laiką leisti su knyga. Jei neturiu ką skaityti – man badas, psichozė. Lekiu į biblioteką ir griebiu bet ką. Tačiau negaliu nuolatos viena lindėti namuose.

Pajutau, kad gyvendama sveikiau daugiau nuveikiu. Jei grįžtu po darbų antrą nakties – vis tiek ryte keliuosi septintą. Bandau išlaikyti režimą. Daug kas stebisi mano ankstyvais rytais, prisipažįsta nedrįstantys skambinti iki vidurdienio: juk mes, šou žmonės, miegame iki pietų...

O aš septintą kylu ir – pirmyn. Dabar turiu daug visuomeninės, labdaringos veiklos. Priklausau namo bendrijos valdybai, ten būna visokių organizacinių reikalų. Įstojau į Liberalų sąjūdį ir per tris mėnesius tapau partijos poskyrio tarybos nare.

Mano darbas yra įmonių renginiai, privatūs vakarėliais, miestelių šventės – juos vedu. Su Juozu Zavaliausku pabandžiau važinėti po Lietuvą su pasirodymais, rudenį gal pratęsime. Gruodį jau suplanuoti „Hiperbolė Tribute Band“ koncertai. Humoristinę bandomąją laidą nufilmavome. Veiksmo pilna!

Visada mylėjau žmones, visada gyvenimas man buvo mielas, bet dabar – ypač spalvingas ir gražus.

Gal tam įtakos turi ir meilė?

Jau kokį tūkstantį kartų sakiau – niekada apie tai nebekalbėsiu, eikit po galais! Pajuokauji, kad mano vestuvės vyks Vingio parke, ir visi jau laukia nemokamo „Rebelheart“ koncerto. Kai pasakau, kad kol kas vestuvių nebus, pradeda dūsauti, kad, matyt, išsiskyriau, nors nežino, ar turiu su kuo.

Galiu pasakyti tik tiek, kad šalia manęs visada yra artimas žmogus. Taip, ir dabar aš turiu draugą. Taip, mano akys spindi ne šiaip sau. Tikrai ne todėl, kad kepenis pravaliau. Tiesiog turėti draugą labai faina. Be galo smagu vaikščioti vakare Senamiesčio gatvėmis susikibus už rankų. Romantiška, tikrai!

Praėjusį rudenį, kai supratau, kad laikas susirūpinti savo kūnu, buvo kilusi mintis beprotiškai įsimylėti: tada labai gerai krinta svoris. Taip man yra nutikę du sykius gyvenime. Pradėjau dairytis į vyrus – bet kad niekas nekrito į akį. Tačiau vieną kartą bam, ir atsitiko: prieš Naujuosius metus sutikau vaikiną.

Buvau linkusi pauliavoti, bijojau persidirbti, nusialinti – kad neištiktų vadinamojo 27 metų klubo likimas. Juk tiek pasaulinio garso muzikos žvaigždžių mirė būtent to amžiaus.

Ne sykį užsiminėte, kad jums jau net keturiasdešimt. Tikrai manote, kad tai daug?

Prisimink, kaip žiūrėdavome į tėvus, su draugais švenčiančius keturiasdešimtmečius. Jie mums atrodė senukai! Laikai pasikeitė kardinaliai. Mano dukrai – dvidešimt, man – keturiasdešimt vieni, o mudvi galime kartu tūsintis M.A.M.A. apdovanojimuose. Nes mano siela jaunatviška. Tačiau metai yra metai.

Kažkada išgyvenau bauginančią 27 metų krizę. Tada turėjau ne vieną gerą pasiūlymą dainuoti užsienyje. Kol nebuvau suplėšiusi balso stygų, mano balsas buvo tobulas. Tačiau priimti gundančius pasiūlymus stabdydavo dvejonė: ar tikrai to noriu, ar nepateksiu į visišką bohemą. Buvau linkusi pauliavoti, bijojau persidirbti, nusialinti – kad neištiktų vadinamojo 27 metų klubo likimas. Juk tiek pasaulinio garso muzikos žvaigždžių mirė būtent to amžiaus. Tada nusprendžiau, gal verčiau dirbsiu smulkesnius, mažiau pastebimus darbus čia, Lietuvoje, bet gyvensiu.

Perėjau tą kritinį laikotarpį ir iki keturiasdešimtmečio gyvenau sau linksmai. Jam stuktelėjus vėl apniko dvejonės: o kas toliau. Gal laikas keisti veiklos kryptį? Dar gimdyti ar jau nebe? Ką dar norėčiau daryti? Taip iki šiol ir kalbuosi su savimi...