„Nuo patirčių mes sunkėjame. Ir kuo sunkesni tampame, tuo sunkiau gyvenimui mus purtyti“, – įsitikinusi verslininkė Rasa MARTENS (44). Ji žino, ką kalba: šie metai ant lėkštutės dėliojo ne saldžius ir šviesius išgyvenimus, o karčius atsisveikinimo ir išsiskyrimo gabalėlius. Tik optimizmo ir giedros iš veido neišbraukė.
Prieš keletą dienų išgirdau: geriau, kad 2020-ųjų nė nebūtų buvę... Ir tikrai, šie metai daugeliui iš mūsų nebuvo nei gražūs, nei patogūs, nei geri. Bet įsimintini tai jau tikrai.
Negaliu rūstinti Dievo sakydama, kad norėčiau šiuos metus išbraukti iš savojo kalendoriaus, juk visada gali ateiti dar blogesni. Pamenu, po tėčio mirties, vasarą, nuvažiavau pas močiutę, tėčio mamą. Sėdžiu virtuvėje, pasakoju, ką išgyvenau, nesu iš tų, verkiančiųjų, tačiau ašaros rieda, negaliu sulaikyti. O močiutė man: „Žinai, būna dar blogiau...“ Ir taip kalba garbaus amžiaus moteris, neseniai palaidojusi sūnų.
Visur visi tik ir sako: būkime optimistai, būkime pozityvūs, viskas bus gerai, esame stiprūs, kiekvienoje situacijoje mėginkime įžvelgti gerus dalykus. Suprantu tai, tačiau kartu pripažįstu, kad šie metai man buvo vieni sunkiausių: subrendo sprendimas parduoti verslą – „Mabre“ viešbutį ir restoraną „Steakhouse Hazienda“, išgyvenome pirmojo karantino siaubą, kai visi planai ir užmojai tiesiog sustojo, palaidojau du artimus žmones – tėtį ir senelį. Būdavo dienų, kai jausdavausi įkritusi į juodą duobę, kurios tamsoje norėjau būti pati sau viena. Siaubingai bijojau, kad neprasidėtų depresija, tačiau, matyt, tą liūdesį ir nerimą tiesiog reikėjo išgyventi.
Šiandien sunku pasakyti, kas iš tiesų tai buvo – netekties gėla ar karantino pagirios, tačiau sau išsiaiškinau begalę svarbių dalykų, kurių gal nė nebūčiau sužinojusi.
Pavasarį, žinau, praleidai prie jūros. Galėjai laisvai kvėpuoti, kai miestas duso, sustingdytas baimės ir nežinomybės...
Tu teisi – beveik septynerius metus praleidau Latvijoje, name ant jūros kranto. Ir padariau svarbiausią atradimą per karantiną – kad man toks gyvenimas buvo tarsi tremtis. Kad mano namai iš tiesų yra ne Papėje, ne Bonoje, o Vilniuje. Gamta man patinka, tačiau niekada neatstos žmonių. Esu visiška miestietė, galėčiau gyventi aukščiausiame dangoraižyje, miestas man būtinas, kad jausčiausi gerai. Be to, kai gyvenimas gerokai padaužo, nori būti ten, kur geriausia, kur ramu ir saugu. O taip yra Vilniuje.