– Kai jūs numirsit, šitas laikrodis atiteks man, – laikydama dailų pilko granito laikrodį mamai tarsteli sesė, o ji linkteli galvą taip abejingai, lyg paklausta, ar į kavą įpilti pieno.
– O kodėl ne man? – mano kūnu plūsteli nepasitenkinimas. – Tas laikrodis ir man labai patinka!
– Todėl, kad aš vyriausia, – patenkinta išsišiepia pirmagimė ir, tarsi tai būtų argumentas, priduria: – Nes aš pirma pasakiau.
Mintimis perbėgu per galimą testamento turinį, bet atsigriebti bus sunku: nei paauksuotų skrynių, nei vertingų papuošalų ar apdarų su rankomis siuvinėtais nėriniais – statusą deklaruojantys daiktai tėvams niekada nerūpėjo. Net ir iškeliavus seneliams, viskas, kas liko po jų, – tai šeimos nuotraukos ir prosenelio laiškai iš Sibiro. Senelio daryti baldai visada labiau pasižymėjo funkcionalumu nei grožiu, o kai kurių jų geriau buvo nejudinti: vienąkart surinkus, antrąkart gali ir nepasisekti.
Pavydžios mintys nuneša į Angliją, kur kiekvienas mano pažįstamas britas puikuojasi iš kartos į kartą perduodamais krikštynų drabužiais, porceliano indais, krištolo taurėmis ar sidabriniais stalo įrankiais. O kur dar visokios sagės su brangiaisiais akmenimis, perlų karoliai ir dramblio kaulo šukos į plaukus. Kai gimsti žemdirbių šalyje, rodos, viskas, kas lieka po mūsų, tikrai yra kaip iš tos pasakos – kreiva žagrė ir suskilusi gelda.