Psichologė Palmira Repšytė-Scharf: Seksualumas – kada apie tai reikia kalbėtis su vaiku?
Kai vaikas atsiveda pirmą rimtą draugą ar draugę į namus, kai mieliau nakvoja svetur negu namuose ar tiesiog vystosi sparčiai fiziškai, tėvai susirūpina, kad jų atžala nepradėtų per anksti lytinio gyvenimo, kad nesusilauktų vaikų ar neparsineštų ligų. Kaip šiose situacijose elgtis suaugusiems žmonėms, kurie nori būti atsakingais tėvais, patarėjais ar pagalbininkais savo vaikams?
Savo žiniomis, paremtomis moksline literatūra bei patirtimi, įgyta bendraujant su mokiniais per lytinio ugdymo užsiėmimus mokyklose bei su tėvais – psichologo konsultacijose, dalinasi Palmira Repšytė-Scharf, pedagoginės psichologijos magistrė, sisteminės pakraipos šeimos terapeutė, konsultuojanti vaikus, jaunuolius ir paauglius Magdeburgo mieste Vokietijoje.
Nekalbėti apie lytiškumą neįmanoma
„Mes nuolat kalbame apie lytiškumą. Jei ne žodžiais, tai savo gestais, rodomu švelnumu vienas kitam, kūno kalba ar nutylėjimais. Jau su kūdikiu pradedame bendrauti apie tai nuo pat pirmųjų jo gyvenimo dienų – jį lytėdami, glostydami, bučiuodami, kalbindami ar dainuodami daineles.
Ir kūdikis jaučia, kad yra kūno sritis, kuri nušluostoma, nuplaunama, bet neglostoma, nebučiuojama, gal net retai ir pavadinama“, – sako P.Repšytė-Scharf, grįžtanti trumpam į Lietuvą ir spalio 4 d. vesiant seminarą tėvams „Kaip kalbėti su vaiku apie seksualumą?“.
Kartais, pastebi psichologė, ypač pastaraisiais metais, vyrai vengia prisiliesti prie vaikų ar pasisodinti juos ant kelių, nes kūniškas vyrų ir vaikų švelnumas siejamas su pedofilija.
„Tokiu būdu net ir nekalbėdami kalbame apie savo baimes, savo elgesiu apibrėžiame tai, kas nesakoma. Galime tik savęs paklausti, kaip mes tai darome? Ką girdi ir mato vaikai? Ko jie išmoksta iš mūsų gyvenimiško pavyzdžio? Kada yra normalu būti nuogam, o kada uždaromos ar užrakinamos durys? Ar galime tvarkyti tualetinius reikalus, maudytis po dušu matant vaikams ar partneriui? Mūsų elgesys jau yra lytiškumo, santykio su savo kūnu, ugdymas“, – aiškina P.Repšytė-Scharf.
Psichologams žinoma, kad gėdos jausmas, susijęs su kūniškumu, atsiranda ikimokykliniame amžiuje. Tuo metu, vaikui augant, tėvai intuityviai pajaučia, kad norėtų tualete ar vonioje duris užsidaryti ar užsirakinti.
„Reikia jau ir vaikui paaiškinti, kad pats metas ir jam taip daryti. Galima vaikui paprastai pasakyti: tau jau penkeri, tu jau didelis. Kai buvai mažesnis, galėjai būti tualete matant suaugusiems. Dabar atėjo laikas užsidaryti duris, kad galėtum atlikti savo reikalus, negalvodamas, ar kas gali įeiti. Mama ir tėtis taip pat duris užsidaro, kai eina į tualetą“, – pataria psichologė.
Kalbantis su vaiku svarbus kiekvienas žodis
Kalbantis su vaikais ir taip formuojant jų požiūrį savo kūną, svarbu, kokie žodžiai vartojami: kaip vadinami lytiniai organai, lytiniai santykiai.
„Vaikystės žodynas kiek lengviau išspraudžiamas pro lūpas: „pimpaliukas“, „sraigytė“, „sysiukas“ ir t. t. Tačiau kaip bendrauti suaugusiųjų kalba? Kaip kalbėti su paaugliais apie mėnesines, lytinius santykius, kontracepciją, nesakant „lytiniai organai“, „makštis“, „varpa“? Lytinio ugdymo pamokose tai yra vienas iš pirmųjų žingsnių – išmokti sąvokas“, – aiškina pedagoginės psichologijos magistrė. Jos įsitikinimu, jei nesidrovima ir kūno dalys, organai vadinami tikraisiais vardais bei apie juos žinoma svarbiausia informacija, tai padeda geriau pasirūpinti savimi, savo sveikata.
P.Repšytė-Scharf prisimena, kai vienoje medikų konferencijoje teko matyti kumščio dydžio vėžinio auglio ant išorinių lytinių lūpų nuotrauką. „Auglys pasiekė tokią stadiją, nes moteris drovėjosi kreiptis į medikus. Jei šito savo vaikams nelinkime, turime juos savo pavyzdžiu išmokyti vadinti daiktus jų tikraisiais vardais. Kai mes tai natūraliai galėsime padaryti, galės ir mūsų vaikai“, – teigia P.Repšytė-Scharf.
Ji pabrėžia, jog ugdyti savo kūno pažinimą ir gebėjimą pavadinti jo dalis ar tai, kas su jomis vyksta, yra svarbu ir norint apginti savo vaikus nuo seksualinio priekabiavimo ir seksualinės prievartos. Vaikai gali greičiau pasipasakoti, mažiau gėdijasi kalbėti, gali aiškiau įvardinti, kas ir kaip, bei taip susilaukti suaugusiųjų dėmesio, o ne tik pastabų apie lakią fantaziją.
Vaiko požiūrį veikia ir aplinkinių elgesys
Vokietijoje gyvenanti ir dirbanti šeimos terapeutė atkreipia dėmesį, jog ugdant vaikų požiūrį į seksualumą ir teisingą kūno vertinimą, svarbu ne tik tai, kaip apie tai kalbamės su jais pačiais, bet ir su savo partneriais, kitais bendraamžiais.
Pavyzdžiui, mergaitės mama ar teta, ar abi kikendamos prie puodelio arbatos džiugiai aptarinėja paauglės liulančias krūtis, kurios, pasak jų, trauks vyrus kaip magnetas. Arba berniukas girdi, kaip linksmai šaipomasi iš jo kaulėto kaip giltinė kūno ar po lova savo nešvarias kojines kaupiančio tėvo, o po kurio laiko, kitoje situacijoje pasakoma, jog jis „visas į tėvą“.
„Vaikai tapatinasi su savo tėvais, jautriai klauso bet kokio komentaro ar neverbalaus grįžtamojo ryšio, ir tai turi pasekmių visam gyvenimui. Negailėkime savo partneriams komplimentų, atsargiai ir švelniai girkime savo vaikus, pastebėkime jų grožį ir gerus poelgius. Tai taip pat svarbus lytiškumo ugdymo elementas“, – pataria psichologė P. Repšytė-Scharf.
Daugiau rekomendacijų tėvams, kaip su vaikais kalbėtis apie seksualumą, specialistė pateiks organizacijos „Mentor Lietuva“ organizuojamame „Tėvystės antradienių“ ciklo seminare spalio 4 dieną Vilniuje. Daugiau informacijos rasite ČIA.