Pamatęs su dubleriu nufilmuotą savo pasirodymą „Eurovizijoje“ Donatas Montvydas liko šokiruotas

– Jūs tikrai taip tvirtai jaučiatės šįkart, kad žadate laimėti. Net kalbos nėra, kad įstrigsite pusfinalyje?

– Mano požiūris ir nusiteikimas lemia, jog aš jaučiu ir sau įteigiu, kad turiu važiuoti nugalėti. Ar aš laikau save nugalėtoju? Čia kitas dalykas. Bet aš visą laiką sakydavau, kad mums trūkdavo pasitikėjimo savimi, visiems atlikėjams, nes mes visuomet sakydavome, kad mums užteks patekti į finalą. Galų gale, ko ten važiuoti, jeigu tavo tikslas – tik patekti į finalą?

– Ko reikia norit nugalėti „Eurovizijoje“? Kartais labai suabejoji, ar dainininkas ir daina tai lemia, kai prasideda balsavimas. Man kartais atrodo, kad įsikiša ir kaimyniniai santykiai, ir politika?

– Aš labai paprastai atsakau: kai kalbama iki 10 vietos ir viskas po jos, tai tie balsai gal ir lemia, bet niekada nėra laimėjusi absurdiška daina. Mano akimis, TOP 5 visais metais, plius minus, buvo tie, kurie to yra verti. Aš turiu galvoje, daina ir atlikimas turi būti, jeigu jo nėra, nepadės net kaimynai.

– O kaip manote, rusai už jus balsuotų? Nes mes pernai jiems nedavėme nė vieno balso?

– Aš vėlgi manau, tai lemia tam tikras lygmuo – jeigu daina pakeri Europą, tada visi politiniai dalykai, visi, kokie jie bebūtų, neturi reikšmės. Finale, jeigu yra muzika, jeigu tu esi tarp favoritų, vis tiek atsiras žiūrovų tarp tų milijonų, kuriems patiks daina, atlikėjas, tu būsi šių metų nugalėtojas. „Euroviziją“ stebi 200 milijonų auditorija, ten yra tikrieji gerbėjai, nėra jokių politinių dalykų, yra tokių gerbėjų, kurie žino visą istoriją. Ir visada kiekvienoje valstybėje atsiras tokių, jeigu ta daina patiks, jie balsuos. Tai aš net neabejoju, kad mes sulauksime.

Žiūrovai gal labai išsigąs, nes liko tik dvi savaitės, bet vaizdas buvo šokiruojantis, mes buvome labai nemaloniai nustebinti.

– Jūs vežatės 16 kostiumų. Aš suprasčiau, jeigu tai darytų mergina, bet jūs... Kodėl tiek daug, kam jų tiek reikės, jie visi skirti scenai?

– Čia yra scena. Aš su metais suprantu, kad įvaizdis yra ne tik scenoje. Įvaizdis turi būti ir gyvenime, įvaizdis turi būti gatvėje, spaudos konferencijoje, muziejuje, turi netgi būti surežisuoti tam tikri dalykai, kaip išgauti „piarą“... Tai – šou verslas.

– Tai jūs kiekvienai situacijai esate numatęs vis kitą aprangą?

– Absoliučiai, taip. Ir, manau, kad pusės rūbų aš netgi nepanaudosiu. Žinote, kai aš dabar važinėju į savo turus, turiu lagaminą, nors važiuoju į kitą miestą Lietuvos. Aš išsidėlioju rūbus savo kambaryje, mąstau, kokius batus norėčiau autis. Ir čia ateina laisvė, nes tu tą akimirką jauti kažkokią emociją, polėkį: „Aha, norėčiau šiandien būti blizgesnis“ arba „Taip, dabar taip jaučiuosi“. Ir tokiu būdu ateina tas pasitikėjimas savimi lipant į sceną arba bendraujant spaudos konferencijoje, nes – aš pasiruošęs.

– Jūs jau matėte su dubleriu nufilmuotą savo pasirodymą, švedų prodiuseriai tai parengė. Kokie jūsų įspūdžiai, kaip tas apšvietimas, kaip visas vaizdas jums pasirodė?

– Buvo šokiruojantis įspūdis.

– Labai geras?

– Ne, priešingai. Žiūrovai gal labai išsigąs, nes liko tik dvi savaitės, bet vaizdas buvo šokiruojantis, mes buvome labai nemaloniai nustebinti. Mes dar dirbame su mano pasirodymo prodiusere švede, mes šiais metais ją samdome, kartu dirbame, ji pati buvo šokiruota. Esmė ta, kad kartais net mes, komanda, negalime to nulemti.

– Bet jokios sėkmės nebūna be pinigų, mes turime kalbėti ir apie juos. Jūs esate sakęs, kad beveik 100 tūkstančių eurų jums kainuos jūsų dalyvavimas „Eurovizijoje“. Aš paskaičiavau, kad dar dukart tiek sumokės LRT už paslaugas, pasirodymą ir t. t. Kitaip tariant, tai yra labai didelis ir brangus malonumas. Tai man norisi paklausti, ar kiek nors prisidėjo valstybė, ar jūs prašėte, ar buvo kažkoks dėmesys?

– Mes kalbame su valdžios atstovais.

– Jūs prašėte paramos?

– Taip, bet tai gana sudėtingas procesas. Visų pirma, požiūris į „Euroviziją“. Požiūris, kad tai – rimtas dalykas, iš kurio gali valstybė realiai pasipelnyti. Mes, kalbėdami su bičiuliais švedais, klausėme, kaip jie žiūri į tai. Jie atsakė, kad tai – vienas gerbiamiausių projektų Švedijoje. Jie netgi atrankas daro arenoje, kur žmonų susirenka sausakimšai.

Kodėl? Nes valstybė labai remia. Kita problema, manau, kad apie rėmimą valstybei reikia mąstyti ne likus 3 savaitėms. Aš manau, kad apie „Euroviziją“ mes turėtume mąstyti pusmetį, metus prieš tai, nes vis tiek bus išrinktas atlikėjas, ir jam reikės pinigų. Kol kas nėra rimto požiūrio į tai, todėl atlikėjas kiekvienas – prieš tai važiavęs ar tas, kuris dar tik važiuos – jis susidurs su ta problema, kad tą reikės daryti iš savo kišenės.

– Man teko girdėti, kad kultūros ministras vis dėlto nusprendė jus paremti ir paremti tuo, kad norėtų atvykti į finalą ir sėdėti salėje – tokią paramą reikšti. Jums pakiltų tonusas, jeigu žinotumėte, kad salėje sėdi kultūros ministras?

– Dėl gerbiamo Šarūno Biručio – smagu, nes tai – papildomas lietuvis arenoje su vėliava. Ar išskirčiau, kad jis mūsų kultūros ministras? Ne, aš to neišskirčiau, nes tai manęs niekaip neveikia.

– Bet kartu su jumis vyksta jūsų sutuoktinė ir mažoji dukrelė, kuriai – tik dveji. Aš suprantu, kad tai jums turi didelės įtakos, bet tas mažas žmogutis, ar jūs nebijote, kad jums trukdys, kels kažkokių rūpesčių?

– Visų pirma, taisyklių reglamentas sako, kad vaikų negalima leisti į užkulisius. Ir netgi į areną jų negalima leisti. Tai šitas palengvina man situaciją, kad man nereikia kovoti dėl savo vaiko, kad jis būtų užkulisiuose. Viskas gerai, jis bus mieste, vaikščios, bet aš noriu, kad vaikas energetiškai prisiliestų prie savo tėčio, ką jis daro. Aš norėčiau grįžęs ta visa energetika pasidalinti su ja, su dukryte. Šeima yra tai, kas mane nuleidžia ant žemės, dėl ko ji man visada reikalinga.

– Jeigu taip atsitiktų, kad jums vis dėlto nepavyktų šiais metais nugalėti, laimėti pirmosios vietos, ar jūs mėgintumėte dalyvauti atrankose ir ateityje?

– Dvidešimt kartų bandyčiau, aišku. Net nėra kalbos. Turi laimėti tas, kas yra potencialiausias ir kar yra verčiausias. Jeigu kuriais metais aš būčiau jau 5 kartą geriausias, tai reikia leisti (dalyvauti). Galų gale, penktą kartą važiuojant, mes tikrai pritrauksime (dėmesį). Aš labai noriu, kad baimė nesukaustytų manęs scenoje, kad aš save reprezentuočiau geriausiu būdu. Čia yra mano laimėjimas. Žinote, tada tu grįžti ir pasakai, kad padarei viską. Nes, jeigu yra geresnių, tai jie ir turi laimėti. Aš važiuoju kaip nugalėtojas, ar aš parvešiu pergalę – aš nežinau. Reikia žiūrėti ir stebėti.

– Tai mes labai žiūrėsim, labai laikysim kumščius, sėkmės jums.

– Ačiū jums labai.