Užsispyrimo keisti savo gyvenimą ir pasaulį beveik dvidešimt metų JAV gyvenančiai buvusiai slaugytojai Aurikai SAVICKAITEI (43) niekada nestigo. Amerikiečiai lietuvei metus dėkoja už kritiniams COVID-19 pacientams gydyti pasiūlytus neinvazinius ventiliacijos šalmus: „Nereikia išrasti dviračio, užtenka pritaikyti tai, kas jau sukurta.“
Aurika, kaip atsidūrėte Amerikoje?
Išvykau Vilniaus universitete baigusi slaugos bakalauro studijas, mūsų kursas buvo rengiamas pagal JAV slaugos programą – už Atlanto ketinau studijuoti magistrantūroje. Amerikoje slauga vertinama ne kaip specialybė, o kaip augti ir tobulėti padedanti profesija, kurią lydi daug asmeninės atsakomybės. Prieš išvykdama dirbau Santaros klinikų Reanimacijos skyriuje, todėl jau žinojau, kad įsitvirtinti šioje srityje yra mano pašaukimas. Kiti savo kelio ieško ilgai, o aš savąjį jau buvau radusi.
Nuvykusi svetur geriau išmokau anglų kalbą ir pradėjau ruoštis egzaminams, kad gaučiau licenciją dirbti medicinos srityje. Tuo pat metu dirbau restorane, banketus rengiančioje kompanijoje, papuošalų parduotuvėje, kartu prižiūrėjau pacientą, kuriam reikėjo pagalbos reabilitacijoje. Gavusi leidimą JAV dirbti slaugytoja, ėmiau ieškoti darbo, turėdama tikslą praverti tik geriausių ligoninių duris. Čikagoje aplankiau visas universitetines ligonines ir į visas mane priėmė. Beliko išsirinkti labiausiai patinkančią – taip atsidūriau Čikagos universitetinėje ligoninėje. Kadangi sesučių tada trūko, iškart buvau paskirta į reanimaciją. Ten laiko atsipalaiduoti nebūna: privalai reaguoti greitai, sprendimus priimti čia ir dabar, nuolat mąstyti ir gebėti dirbti su didele komanda. Iš kolegų išmokau tiek, kiek joks universitetas niekada neišmokys.