Panelė kaimietė – įvaizdis, alternatyvus skaitmeniniam pasauliui
Su draugėmis plepant apie vyrus ir madą, retai kada kliudoma kaimo stiliaus tema. Ji – nuobodi, o ir aiški: lininės suknelės, šiaudinės skrybėlaitės, kaubojiški batai ir pan. Na, bent jau tai pirmiausia ateina į galvą, kai linksmai leidi laiką ir nenori knistis po atmintį.
Kad ir ką galvotume apie kaimą, sezono mada jam jaučia pagarbą. Ir tokią didelę, kad tenka kalbėti ne apie kantri ar pastoralinį stilių, o apie būseną, kurią dizaineriai siūlo patirti: nors trumpam pamiršti, kas esi, pakeisti tempą, nuotaiką, eiseną. Jų „kaimas“ – ne drabužiai, siūlomi laisvalaikiui ar savaitgaliui, o noras ištraukti moterį iš XXI amžiaus ir didmiesčio konteksto. Tas noras neatsirado buriant iš kavos tirščių ar kažkam susapnavus peizažą su piemenaitėmis...
Įsivaizduokime savo (mano) dieną. Kelia mane ne žadintuvas, o išmanusis telefonas, nes jis rėkia bjauriau ir yra sunkiau užčiaupiamas. Kavą geriu kerštingai maigydama tą patį išmanųjį. Darbo dieną leidžiu prie kompiuterio ir, jei reikia su kuo nors pabendrauti, darau tai per skaipą ar feisbuką, siunčiu žinutes. Analogiškai apmoku visas sąskaitas, susiradusi lapelį, kuriame tiek kodų ir slaptažodžių, kad jų neįsidėmėtų net arabas, mintinai mokantis Koraną. Parduotuvėje atsiskaitau banko kortele... Kuo čia dėta kaimo tema? Kai rudenį gūdžioje girioje rinkau baravykus ir atitrūkau nuo saviškių, o išmanusis staiga pareikalavo PIN kodo, supratau, kad gamta yra patikimesnė už gadžetus. Tereikia įsiminti, kad mašina palikta prie kukurūzų lauko (kuris niekur nedings ir nereikalaus slaptažodžių), saulutė šviečia iš dešinės ir taip toliau.
Aišku, visa tai – tik plepalai, bet jie remiasi tuo, kas užkliuvo madai: neva žmonės nebemoka gyventi be technologijų, nebesugeba akis į akį bendrauti. Apsipranta su beprotišku tempu ir jam pataikauja viską darydami virtualiai, kuo greičiau. O dizaineriai nori alternatyvos skaitmeniniam pasauliui ir tiki, kad jų drabužius vilkinti moteris sugebės nusikelti į kitą laiką.
Mada į paviršių iškapstė primirštą mintį, kad kaimas neapsiriboja džinsuotais kaubojais ir piemenėmis.
Dizainerių norai – ambicingi, bet jie ir siūlo ne bulvių maišą. Mada į paviršių iškapstė primirštą mintį, kad kaimas neapsiriboja džinsuotais kaubojais ir piemenėmis. Sezono tendencijos pavadinimas „Anglijos kaimas“ yra ginčytinas, bet rodo teisingą kryptį: daug šimtmečių kaimuose gyveno žemvaldžiai, o visi kiti tik tarnavo jiems. Ten medžiojo lapes kraugeriška anglų diduomenė, ten pramogavo Prancūzijos karaliai, ten ėjo iš proto kilmingi Antono Čechovo herojai. Lietuvoje senojo meno parodos su didikų portretais irgi rengiamos iš dvarų kolekcijų, o dvarai būdavo provincijoje. Net prisiminę gražiausias pasakas, jų princus ir princeses, suprasime, kad jie nebuvo miestiečiai. Kaip ir lietuvis ponaitis, skyręs savo baudžiauninkei nelengvą erotinę užduotį: ves merginą, jei ji atvažiuos nei nuoga, nei apsirengusi.
Jei pamėgintume prisiminti kokį nors filmą apie XIX a., gal tik Šerlokas Holmsas blaškydavosi po Londoną, o ir jis pas savo klientus ilgai dardėdavo karietomis, nes įdomiausi dalykai vykdavo atkampiose ir pelkėtose vietose. Kino užuominos – ne šiaip sau: vėl sužibo Sofios Coppolos žvaigždė. Jos filmas „Lemtinga pagunda“ apie XIX a. Amerikos karą ir moterų aistras (atokiai nuo miestų) šiemet Kanų festivalyje gavo prizą už režisūrą ir jau minimas mados kontekste. Kaip kad buvo, kai Coppola sukūrė filmą „Marija Antuanetė“.
Jei reiktų įrodymų, kad kaimas gali būti stilingas, Marija Antuanetė būtų geriausias pavyzdys. Ši austrė, keturiolikos metų atiduota karaliui Liudvikui XVI, tiek visko pridirbo Versalyje ir taip pavargo nuo jo intrigų (o ir savojo vyro), kad, vestuvių proga gavusi dovanų Mažąjį Trianoną, pasislėpė jame. Ir ėmė ten kurti pasakišką pasaulį – su sodais, žvitriais upeliukais, dirbtiniais ežerais ir kalneliais, su vandens malūnu ir fermomis. Stilingas buvo net jos „kaimelis“: trobos šiaudiniais stogais, kurtos karalienės architekto Richardʼo Miqueʼo, ir tose trobose apgyvendinti valstiečiai.
Galima tik nujausti, kaip tūžo prancūzų tauta, bet Marijos Antuanetės kaprizas nebuvo labai originalus: juk kaip tik anuomet Jeanas Jacques’as Rousseau kvietė grįžti į gamtą. Jaunoji monarchė „grįžo“ taip, kad tai tapo ir pramoga, ir trendu. Viena vertus, Marija Antuanetė, diktavusi Prancūzijos madas ir švaisčiusi beprotiškus pinigus suknioms ir bateliams, ėmė vilkėti kaip valstietė ir net jos freilinos, sukandusios dantis, neatsiliko nuo ponios. Na, taip, tos modisčių siūtos suknelės nebuvo visai jau kaimietiškos, o naujas amplua neatėmė būtojo komforto. Tačiau karalienė su malonumu lankydavo fermas, kur gyveno jos triušiai, karvės, kiaulės ir ožkos, gerdavo dar šiltą pieną ir valgydavo tenykščius sūrius, eidavo žiūrėti, kaip auga kviečiai, grikiai, miežiai, iš svetur atvežtos gėlės. Bent šie dalykai buvo tikri. Net prieš mirtį, jau kalėjime, Marija Antuanetė gaudavo maisto iš savų fermų – tai buvo viena iš pasmerktajai suteiktų malonių...
Kai Kate Middleton tekėjo už princo Williamo, jos rankose buvo puokštė su mirtomis. Panašią kadaise glaudė jaunamartė karalienė Viktorija, iš savojo Alberto senelės gavusi dovanų mirtų plantaciją. Taigi siužetas „Anglijos kaimas“ (miestuose plantacijoms – ne vieta) prasidėjo labai seniai: ūkanotoje šalyje sodai visada buvo vertinami. Bet tik Viktorijos laikais jie ir sodininkystės menas virto manija. Gražių miestų pasaulyje – daug, tačiau niekas negali prilygti Anglijos kaimui, tad ir floristiniai raštai dažniausiai siejami su juo. Be to, ten, įstabios augmenijos fone, atsirado dizaineris Williamas Morrisas, nutaręs atgaivinti amatus ir pakelti juos į meno rangą. Jis gėlių printais išpuošė namus – tapetus, užuolaidas, staltieses.
Anglai madai nusipelnė ir tuo, kad padėjo pamėgti tvido audinį. Jis, irgi atėjęs iš Viktorijos eros, daug kartų keitė savininkus, buvo nešiojamas ir tarnų, ir aristokratų. Sako, kad princas Charlesas darbuojasi savo darže vilkėdamas tvido švarką. Bet kad ir kokių pažeminimų ištvėrė ta vėjui ir lietui atspari vilna, ji nuo pat XIX a. buvo elitinė medžiaga, susijusi su žemvaldyste, turtais ir kaimo pramogomis: lapių medžiokle, jojimu, golfu, dviračių sportu, pan. Galimas daiktas, kad šiandien tai rūpi tik patiems anglams, kurių genuose užkoduota, jog tvidas tarsi keičia socialinę padėtį, bet jų aistra šiam audiniui užkrėtė visą pasaulį. Tai rodo ir sezono mada.
Aišku, kaimo tendencija šiemet tokia, kad prie jos galima plakti įvairias šalis ir įkvėpimo šaltinius. Arba galima išvis tą tendenciją pamiršti. Pavyzdžiui, matant nuostabaus grožio „Prada“, net būtų sarmata kalbėti apie kaimą. Bet tada iš kur ten gaidžių plunksnos ir kailiniai aulinukai, iš kur tiek gėlėtų audinių ir tvido, iš kur skiautiniai, primityvūs rudi šalikai, kriauklių karoliai etc.? „Gucci“ panelės irgi nė iš tolo nepanašios į kaimietes, net kai eina su pintinėmis it raudonkepuraitės pas bobutę. Bet jų apsiaustai iš gėlėmis siuvinėto tvido, į lovatieses panašūs paltai, ant drabužių (ir pirštų) nusėdę gyliai, laumžirgiai, drugeliai – ne miesto kilmės.
Kaimo diduomenę kiekvienas gali žaisti, kaip nori. Svarbiausia – tam skirti laiko. Ir, kas žino, gal tikrai tas gabalėlis romantikos išgelbės skaitmenos pagraužtas mūsų sielas.