„Panelių iš Laisvės alėjos“ autorė I.Pukelytė: „Pamirškime mitą, kad esame grynakraujai lietuviai“

Pasak autorės, į 1932-ųjų Kauną nukeliantis romanas – duoklė jos senelių kartai, kuri, patyrusi du pasaulinius karus, dėl dvasinių traumų ir politinių persekiojimų taip ir negalėjo deramai perduoti savo tragiškų istorijų vaikaičiams. Galbūt šis pasakojimas apie dvi jaunas moteris – lenkę knygyno darbuotoją Zofiją ir žydų teatro aktorę Rachelę – padės geriau suprasti tiek laikinosios Lietuvos sostinės, tiek ir pirmosios Lietuvos nepriklausomybės kartos istoriją.

Auksiniai Kauno laikai. Teatras, meilė, džiazas. Svaiginantys Rachelės karjeros planai ir Zofijos šeimyninės laimės vizija. Tačiau nei viena, nei kita nenujaučia, kokia trumpa bus jų laimė. Kaip greit viską pakeis laikinąją sostinę užgulęs tamsus karo šešėlis ir kokius lemtingus gyvenimo sprendimus joms teks priimti.

Ina Pukelytė birželio 16 d., 18 val. romaną pristatys Vilniuje Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, o kol kas su autore vartome ką tik pasirodžiusias „Paneles iš Laisvės alėjos“.

Pirmasis jūsų romanas išleistas 2000 metais ir štai antrasis pasirodo po 20 metų. Kiek jūsų gyvenime buvo literatūros po „Prancūziško romano“?

Literatūros buvo nemažai, nes šalia mokslinės veiklos realizavau save dramaturgijoje. Rašiau pjeses, įkūriau Teatro klubą, kuriame vaidinome komedijas moterims. Prieš kelerius metus su kauniečiams puikiai žinoma Bella Shirin sukūrėme spektaklį, susijusį su žydų istorija Kaune „Shalom, Bellissima!“ Bella gimė Kaune, vėliau emigravo į Izraelį, mokėsi aktorystės, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę vėl sugrįžo į gimtuosius kraštus. Ji labai norėjo papasakoti savo gyvenimo istoriją, ieškojo žmogaus, kuris padėtų parašyti pjesę. Tuo metu kaip tik domėjausi žydų teatru, tad sutikau. Netrukus gimė spektaklis, kuriame Bellą puikiai įkūnija aktorė Olita Dautartaitė.

Nėra mūsų tapatybė tik lietuviška, reikia pamiršti tą mitą. Pasakoju apie lenkiškai ir jidiš kalbėjusius kauniečius, kurie svarbūs dabartinei mūsų kultūrai.

Kai tyrinėjau žydų teatrą, radau labai daug įkvepiančių istorijų, faktų, apie kuriuos nieko nežinojau. Supratau, kad Kaunas nėra tik toks, apie kokį mokėmės mokykloje ar skaitėme knygose. Iš tiesų tai buvo daugiatautis miestas, kaip ir kiti Lietuvos miesteliai, bet mes daugiau nei pusę šimtmečio stengėmės nugramdyti tam tikrus savo istorijos sluoksnius. Kūrėme pasakojimą, neva, tai labai lietuviškas miestas, ir toks pasakojimas labai tiko mūsų postsovietinei istorinei atminčiai. Tačiau dabar matome, kad toks kelias niekur neveda – skauduliai išlieka. Kol neišspręsime savo istorijos problemų ir su jomis nesusigyvensime, pirmyn judėsime sunkiai.

Nėra mūsų tapatybė tik lietuviška, reikia pamiršti tą mitą. Idėjos apie grynakraujiškumą labai pavojingos, jos atveda prie konfliktų. Tad „Panelės iš Laisvės alėjos“ – bandymas suprasti savo tapatybę. Žinoma, bus tų, kuriems mano požiūris nepatiks, kurie sakys, kad tai netiesa, taip nebuvo, bet dėl to ir rašau: noriu parodyti tą tapatybių daugiasluoksniškumą, kuris egzistavo tarpukario Kaune. Parodyti, žinoma, per žmones, jų likimus. Pasakoju apie lenkiškai ir jidiš kalbėjusius kauniečius, kurie svarbūs dabartinei mūsų kultūrai. Rašiau dar ir dėlto, kad mūsų literatūroje yra labai nedaug įtaigių pasakojimų apie Kauną. Štai Vilnius turi „Vilniaus pokerį“. Norėčiau, kad ir Kaunas turėtų savo literatūrinę istoriją.

Romane jūs aprašote daug mažai žinomų dalykų, kurie daugeliui skaitytojų bus tikrai labai nauji. Pavyzdžiui, lenkiškasis Kaunas. Kaip rinkote informaciją romanui?

Nebuvo sunku sukurti lenkaitės Zofijos personažą ir aplinką, nes rėmiausi savo senolių gyvenimu. Mano močiutė nekalbėjo lietuviškai, tik suprasdavo, ką kiti šneka. Jos vyresnioji sesuo net nesuprato lietuviškai, o jauniausioji jau buvo dvikalbė: ir kalbėjo, ir rašė lietuviškai. Senelio šeimoje visi kalbėjo lietuviškai, bet irgi buvo lenkakalbiai. Mano vaikystėje buvo daug lenkų kalbos. Su močiute šnekėjau tik lenkiškai, ir mieste – ar eitum į svečius, ar į turgų – kasdienė kalba buvo lenkų.

Gyvenome dabartiniame Savanorių prospekte, kur kiek vėliau buvo pastatytas „Žalias kalnas“, ten buvo ištisas nedidelių namukų kvartalas su užkaboriais ir sandėliukais. Dideliame kieme iš visų aplinkinių namų susirinkusios kaimynės tarpusavyje nekalbėdavo lietuviškai. Lietuvių kalba buvo labiau inteligentų kalba, o čia, kieme, vyravo kitas žmonių sluoksnis. Aišku, toji vietinė lenkų kalba buvo skurdesnė nei ta, kuria kalbėta Lenkijoje, ir dingo ji su mano senelių karta. Mano tėvai jau nešnekėjo lenkiškai.

Romaną taip malonu skaityti, kad, atrodo, jį buvo ir taip lengva rašyti. Iki pusės pasakojimas net kiek naivus, sentimentalus, tarsi gražus kaunietiškas atvirukas, o antra dalis kerta per paširdžius taip, kad nori susiriesti ir nebeatsitiesti. Sąmoningai pasirinkote tokią formą?

Nesąmoningai taip susidėliojo, pati istorija reikalavo dviejų linijų. Pirma, norėjau tarsi nufotografuoti tuoj pranyksiantį pasaulį, užfiksuoti vaizdinius, detales, nes mano karta yra paskutinė, kuri dar galėjo tai matyti realybėje. Turiu galvoje tarpukario dvasioje gyvenusių senelių namus, grubią, primityvią jų buitį. Norėjau įvardyti kiekvieną detalę: pauostyti, pačiupinėti. Dėl to lenkiškoje romano linijoje gal šiek tiek ir jaučiasi tokia euforija. Pirmąją knygos dalį buvo gera rašyti, o antrąją – sunku. Buvo nelengva priversti save išrašyti neigiamas emocijas, tad ilgai užtruko, kol prisiverčiau personažus panardyti į sunkumus, sugriauti jų gyvenimus.

Pasakojate apie lenkiškąją liniją, kita labai svarbi knygos dalis – žydiškoji. Pagrindinė veikėja – aktorė Rachelė, jos gyvenimas, besiskleidžiantis žydų teatre. Herojė „išėjo“ tikrai nepamirštama – kūnas ir kraujas. Tyrinėjate žydų teatrą, tad kaip jums sekėsi sutramdyti save ir suvaldyti medžiagą?

Rachelė man padarė didžiulį įspūdį, net kolegos sakydavo, kad turbūt persikūnijau į Rachelę, vis apie ją kalbėdavau. Buvo keista, kad išliko labai mažai žinių apie šią žydų teatrui svarbią asmenybę. Tai atrodė neteisinga. Apie ją rašau 2017 metais pasirodžiusioje monografijoje, bet norėjau, kad apie ją sužinotų daugiau žmonių, kad žmonės patikėtų personažu, išgyventų jo likimą, kad Rachelė grįžtų kaip gyva į Laisvės alėją. O geriausia forma tam – grožinė literatūra.

Tai Rachelė turi realų prototipą?

Taip. Kai rašiau monografiją, jaučiausi lyg detektyvė. Reikėjo iš nuotrupų ir detalių sukonstruoti žydų teatro fenomeną, sulipdyti jį kūrusių žmonių istorijas. Daug laiko praleidau archyvuose, važiavau į YIVO institutą Niujorke, į Izraelį, mokiausi jidiš. Bedėliojant tą mozaiką vis labiau ryškėjo šios jaunos merginos paveikslas. Rachelė tarpukariu atvyko į Kauną – provinciją, bet jau augantį, vis labiau vakarietišku tampantį miestą. Kaune ji buvo pristatoma kaip prancūzų teatro žvaigždė.

Vilnius turi „Vilniaus pokerį“. Norėčiau, kad ir Kaunas turėtų savo literatūrinę istoriją.

1936 metais Rachelė tapo Kauno žydų teatro direktore, 1940 metais dar galima rasti apie ją informacijos, nes dirbo sovietiniame žydų teatre, o po to staiga viskas nutrūksta. Rachelė dingsta. Kaip ir visi žydų teatro aktoriai. Kiek pavyko atsekti, Rachelės istorija nutrūko Dachau koncentracijos stovykloje. Vadinasi, ji išgyveno getą. Turėjo dukrą. Romane Rachelė taip pat turi dukrą, nors kai rašiau, nežinojau šio fakto.

Romano veikėjos sugriauna mitą, kad tarpukariu Kauno moterų pagrindiniai užsiėmimai buvo eiti į kirpyklas, priiminėti svečius salonuose ar triūsti namuose. Priešingai – matome veiklias moteris ir jų virsmą, kai suvokusios, kad romantika baigiasi, jos turi priimti sudėtingus sprendimus. Didelis dėmesys moterų paveikslams. Iš ko mokėtės?

Nebuvo sunku kurti lenkaitės Zofijos elgseną – tyrinėjau daug namiškių nuotraukų ir bandžiau įsivaizduoti, kaip gyveno to laikotarpio šeimos moterys. Iš tų jaunystės fotografijų – ir mufta, ir lapės apykaklė, ir kitos detalės. Deja, šeimos senoliai nieko nepasakodavo apie jaunystę, tik kad „prie Smetonos buvo geriau“, tad iš fotografijų pati bandžiau įsivaizduoti, kaip ta trisdešimtmetė dar nesubrendusi mergina žiūri į ateitį, kokią gražią perspektyvą įsivaizduoja.

Zofija jauniausia šeimoje, gal todėl ji labiau emancipuota, šiuolaikiškesnė, nes jai nereikia galvoti, kaip kuo greičiau ištekėti ir sukurti šeimą. Kurdama Zofijos paveikslą galvojau ir apie šiuolaikinę trisdešimtmetę, kuri dar tik pradeda gyventi, optimistiškai žvelgia į ateitį, nes tarsi nereikia niekuo rūpintis, nereikia būtinai tuoktis, ji jaučiasi laisva. Rachelės personažas atsirado iš mano meilės teatrui – rašiau natūraliai ir lengvai.

Romaną „Panelės iš Laisvės alėjos“ galite įsigyti internetiniame knygyne zmonesknygos.lt, paspaudę čia.

Romane labai svarbi miesto atmosfera, pavyzdžiui, labai gyvas Šančių gyvenimas. Taip pat veikia istorinės asmenybės, pavyzdžiui, Borisas Dauguvietis ar Kipras Petrauskas.

Kipras Petrauskas buvo vienas iš tų, kurie stengėsi sujungti Kaune gyvenančias tautas. Jis palaikė glaudžius kontaktus su žydų teatru, nacių okupacijos metais išgelbėjo smuikininko Danieliaus Pomeranco dukrą. Nedaug tokių liudijimų, kad lietuvių artistai būtų palaikę aktyvius ryšius su žydų teatru. Borisas Dauguvietis, Vytautas Bičiūnas, aktorius Stasys Pilka, kuris dalyvavo jidiš teatro spektaklyje.

Intelektualai stengėsi, kad mieste gyvenančios įvairios tautos suartėtų, nes gana greitai pajuto, kad jeigu nebus tautų sutarimo, gali ištikti tai, kas tuo metu jau vyko Vokietijoje. Pavyzdžiui, norėdami suartinti skirtingas tautas, 1935 metais žydai lietuvių kalba pradėjo leisti laikraštį „Apžvalga“. Juk, kai Vokietijoje galvas jau kėlė nacionalsocialistai, Lietuvoje dar nebuvo grėsmės ir atrodė, kad viskas bus gerai. Dėl to lenkai ir žydai važiavo į Lietuvą. Jeigu tas intelektualų siekis suartinti tautas būtų plačiau išsiskleidęs, gal nebūtume turėję tokios tragedijos.

Ne kartą užsiminėte apie teatrą, tad šiek tiek nutolkime nuo knygos ir pažvelkime į šių dienų aktualijas. Taigi – karantinas. Kaip įsivaizduojate teatro ateitį, kai viskas taip pairo?

Teatras egzistuoja jau pora tūkstančių metų ir visą laiką jį bandoma laidoti. Buvo pranašaujama, kad jis mirs atsiradus kinui ar televizijai. Bet teatras – stiprus fenomenas, vis iškylantis virš bangų, nes čia svarbiausia gyvas kontaktas. Kol žmogui reikia kito žmogaus, teatras gyvuos. Mums reikia gyvo atlikėjo, pulsuojančios energijos, tarp aktoriaus ir žiūrovo susikuriančio energetinio užtaiso. Ir nors daug meno, teatro taip pat, per karantiną atsidūrė virtualioje erdvėje, ji tarsi užsikimšo – sunku buvo atsirinkti, ką žiūrėti, daug laiko reikėjo skirti informacijos atsijojimui, galų gale nebesinorėjo nieko, tik vėl grįžti į gyvą teatrą.

Nepaisant suvaržymų, juk galima vaidinti nedidelėms žmonių grupėms – toks teatras ypatingai paveikus. Kažkada teatrą vaidindavo namuose, šeimoje. Taip, teatras yra priklausomas ir nuo technologijų, bet aktoriaus ir žiūrovo kontaktas visada yra svarbiausias: arba jis susikuria, arba ne.

Ką tik pasirodęs romanas „Panelės iš Laisvės alėjos“ sulaukė didelio susidomėjimo, tad kas toliau? Rašote tęsinį?

Prieš kelias savaites pagalvojau, kad reikia pažiūrėti, ką kalbėjau prieš dvidešimt metų, kai pasirodė „Prancūziškas romanas“. Tada prisižadėjau, kad rašysiu tą romaną, aną... Aišku, nieko neparašiau, tai gal šįkart nieko nežadėsiu, nes vėl nepadarysiu.