Paprastas keistuolių stebuklas

Kviečiame atiduoti savo balsą už šią legendinę asmenybę bei kitus nominantus „Mylimiausios Legendos“ rinkimuose ČIA.

Teatrą trys jauni aktoriai kūrė... šimtui metų. Taip kurso draugai – Ilona Balsytė, Aidas Giniotis ir Sigutis Jačėnas – pasakė 1989-aisiais, per Trijų karalių šventę. Susidaužę putojančio vyno taurėmis ištarė: „Tegyvuoja mūsų teatras!“ Dabar jam – dvidešimt penkeri. Per juos visko būta – ir meilės, ir neapykantos, ir fantastiškų pakilimų, ir juodų nuopuolių. Bet argi ne iš viso to susiplaka legenda?

Išbandymas Marijampole

O legendos nė nebūtų buvę, jei į tuometinę Lietuvos valstybinę konservatoriją mokytis aktorystės nebūtų susirinkę vienodo mąstymo, polėkio ir vertybių žmonės. Ilona, Aidas ir Darius atvažiavo iš Šiaulių, Sigutis – iš Kauno, Robertas su Andriumi – vilniečiai. Po savo sparneliu juos priglobė profesorė Irena Vaišytė – surinko Miniatiūrų teatro aktorių ir režisierių kursą. Tiesa, studentams daug gero profesorė nežadėjo. „Jūs patys turite susikurti darbo vietas“, – sakydavo. „Profesorė mums įkalė, kad turime mokėti viską, jei norime dirbti“, – prisimena Ilona, o Aidas pasakoja, kad per stojamuosius užsimezgusią jų draugystę nutraukė šaukimai į sovietų armiją. Kurse su Ilona liko tik jis, Sigutis nutrauktais kojų raiščiais iš Kazachstano grįžo lapkritį. Po metų konservatorijoje pasirodė irgi anksčiau laiko iš armijos paleistas Robertas, dar po metų – ir visi kiti. Prie taurės vyno jie nepaliovė svajoti apie nuosavą teatrą ir netgi pradėjo kurti pirmuosius etiudus, iš jų vėliau atsirado populiariausi Keistuolių teatro spektakliai.

Ketveri studijų metai prabėgo greitai, Ilona prisimena, kad anuomet aktorius niekaip negalėjo tapti laisvu menininku, jį būtinai reikėjo įdarbinti. Iloną Vytautas Kernagis pasikvietė dirbti į Lietuvos valstybinei filharmonijai priklausantį Dainos teatrą, filharmonijoje šiaip ne taip skaitovais pavyko įsidarbinti ir Aidui Giniočiui bei Sigučiui Jačėnui. Trise ir pradėjo lipdyti pirmąjį savo spektaklį – „Konradas Valenrodas“. Vakarais rinkdavosi į repeticijas dabartiniame „Pramogų banko“ pastate, tada ten buvo kinoteatras „Pergalė“. Kartais į repeticijas arba tiesiog paplepėti, išgerti alaus ar vyno užsukdavo buvę bendrakursiai. „Labai laukėme, kol jie baigs, mūsų teatro vizija be jų buvo ne visai pilna“, – prisimena Ilona.

Ir koks nusivylimas! Darius, Andrius ir Robertas pranešė išvykstantys į Marijampolę, – ten kurs savo teatrą. Nors Darius gerai prisimena menką anų dienų pasirinkimą – arba mokate už laisvąjį diplomą po keletą tūkstančių rublių, arba važiuojate į Marijampolę.

„Visaip mėginome atkalbėti, – pasakoja Ilona, – bet jie nepasidavė. Apimti panikos, kad nieko čia Vilniuje nepavyks padaryti, į Marijampolę išvyko ir Aidas su Sigiu. Aš likau. Nelabai tikėjau Marijampolėje kuriamo teatro ateitimi, jaučiau, kad ten nieko nebus ir... buvau teisi.“ Aidas į sostinę grįžo po keleto savaičių, Sigutis ištvėrė tris mėnesius, paskui parvyko Robertas, po metų daiktus susikrovė Andrius: „Marijampolėje susidūrėme su gyvenimu, kur kalbos skyrėsi nuo darbų. Buvome labai užsidegę, mokėjome svajoti, norėjome kalnus nuversti, tačiau realybė pasirodė kitokia. Nevyko nieko, tik tekėjo vyno upės.“ Paskutinis Marijampolę paliko Darius.

Gal toje salėje jie nori teatro...

Kol bičiuliai provincijos teatre ieškojo teatro, Ilona, Aidas ir Sigutis netikėtai atsidūrė Lietuvos televizijoje. Laidoje „Labanakt, vaikučiai“ Iloną pakvietė ekrane pakeisti vaikų pamėgtą Tetą Betą – Bernadetą Lukošiūtę. „Aš? Vietoj Tetos Betos? – ir dabar stebisi Ilona. – Juk tai – savižudybė! Teta Ilona niekuomet nebus Teta Beta... O gal geriau ką nors naujo sugalvosiu? Be to, turiu porą draugų, jie abu aktoriai, abu dainuojantys, jiems abiem darbo reikia, filharmonija už pasirodymą mažai moka, na, šito, žinoma, aš nesakiau...“

Televizijos vaikų redakcijai Ilonos idėjos patiko. 1987-aisiais mažieji žiūrovai išvydo tris personažus – Keistulį, nes jį vaidinantis Sigutis buvo storulis, Keistutę, nes Ilona buvo gražutė, ir Keistuką – Aidą peštuką. Televizijos studijoje jie šoko, dainavo ir kūrė pasakas. Daugiausia pagal pačių mėgstamą ir per studijas išbandytą britų autorių Donaldą Bissetą. „Staiga tapome visų atpažįstami, pasirodyti vienintelės televizijos vienintelėje laidoje vaikams ir dar prieš „Panoramą“ buvo jėga!“ – anų dienų populiarumą mena Sigutis.

Po metų filmavimo, 1988-ųjų rudenį, kompanija nusprendė, kad pasakas būtų smagu kurti ne tik televizijoje, bet ir scenoje. O dar iš Maskvos lyg tyčia grįžo režisierius Romualdas Vikšraitis ir ėmė pasakoti apie ten besikuriančius teatro kooperatyvus – savarankiškus teatrus ir studijas. „Gal ir mes pabandom?“ – atsargiai pasiūlė. Ir po Naujųjų, per Tris karalius, jo namuose Ilona, Aidas ir Sigutis jau daužėsi taurėmis putojančio vyno už savo teatrą. „Tai buvo Gorbačiovo laikas, perestroika. Kooperatyvus kūrė, kas tik galėjo – ir parduotuvių savininkai, ir kavinių, ir tie, kurie gamino lipdukus ar prekiavo kramtomąja guma. Kažkas labai labai pigaus... Tos pigumo etiketės mums ilgai nepavyko atsikratyti“, – pasakoja režisierius Aidas Giniotis. „Buvome teatras ore, – jo pasakojimą tęsia Ilona. – Tačiau – drąsus teatras. Pirmasis nepriklausomas nepriklausomoje Lietuvoje.“

1989-ųjų kovo 5-ąją, pasirašę dokumentus, trys aktoriai ėmėsi neįprastų darbų – skaičiavo, aiškinosi, kokius mokesčius reikia mokėti, kokias sutartis pasirašyti, ieškojo buhalterio, patalpų, patys pardavinėjo bilietus, klijavo afišas. „Mūsų teatras įsikūrė režisieriaus Vikšraičio žiguliuke“, – dabar šypsosi Ilona, o anuomet juokais nekvepėjo. Ji pati važinėjo po Lietuvą su Dainos teatru. Kartais pasirodymų būdavo tiek, kad saviškiai jos vargiai sulaukdavo. Kad reikalai nestovėtų, Aidas su Sigučiu sukūrė spektaklį dviese – „Dainele šypseną pratęsk“. Jį pamatė beveik visų Vilniaus darželių vaikai. „Tą legendinę „programą“, tiksliau – koncertą-žaidimą, mažiesiems sugalvojau iš begalinio noro vaidinti, kai dirbau skaitovu filharmonijoje, – prisimena Sigutis. – Pakviečiau Aidą prisijungti. Sutariau su filharmonijos vadovybe, kad viską pats organizuosiu. Pasirašėme sutartį, gavau krūvą bilietų ir prasidėjo „vargo vakarienė...“ Suvaidini, tada reikia atsiskaityti.

Kooperatyvus kūrė, kas tik galėjo – ir parduotuvių savininkai, ir kavinių, ir tie, kurie gamino lipdukus ar prekiavo kramtomąja guma. Kažkas labai labai pigaus... Tos pigumo etiketės mums ilgai nepavyko atsikratyti.

Gerai, jeigu supratinga auklėtoja ar vedėja iškeičia pinigus į stambesnio nominalo, bet dažnai, būdavo, skaičiuoji skaičiuoji tas kapeikas ir galo nematyti... O reikia važiuoti, nes po valandos ar dviejų – jau kitas pasirodymas kitame darželyje. Jokio stebuklo toje programoje tarsi ir nėra: eilėraštukai, dainelės, smagūs paišdykavimai, bet... Pasisekimo sulaukėme todėl, kad paišdykavimai nebuvo beprasmiai, kad tai nebuvo linksmumas dėl linksmumo, visada siekėme gilesnės prasmės. Muzika, tekstai ir bendras vyksmas darniai pynėsi į vieningą visumą, kvietėme visus drauge fantazuoti ir žaisti. Žodžiu, buvom jauni. Darėme tai, ką norėjome, ką mokėjome ir galėjome daryti.“

Keistulio, Keistutės ir Keistuko pasirodymai televizijoje nepraėjo veltui – netrukus naujojo teatro teatro niekas kitaip ir nebevadino – tik Keistuolių teatru. „Keistuoliai atvažiavo“, – sakydavo. Arba: „Na, tie aktoriai – keistuoliai...“ „Sigutis pasiūlė prie pavadinimo pridėti keistuolius, man tai niekada nepatiko, – sako Aidas. – Tačiau to, kas prilipę, juk nenukrapštysi.“

Pirmąją sėkmę atnešė ir pasitikėjimą savo jėgomis sustiprino spektaklis „Kitą kartą“. Vasarą Palangoje salės staiga ėmė pilnėti. Be jokių viešųjų ryšių ar reklamos. „Vakarais į mūsų „Konradą Valenrodą“ arba „Slavkino paveikslą“ susirenka dešimt, penkiolika žmonių, o kitą rytą salė – sausakimša“, – prisimena Ilona.

Rudens pabaigoje jie rado salę. Mintis apie ją pirmiausia gimė Sigučiui. Pamatęs per televiziją tuometinio Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo susitikimą su spaudos atstovais Spaudos rūmuose, jis tuojau pat paskambino Ilonai: „Matei, kokia salė?! Ji juk tuščia stovi, ten tik kartą per metus susirinkimas įvyksta, gal aš nueisiu pas Spaudos rūmų generalinį, gal jie toje salėje savo teatrą nori turėti?“ Argi ne beprotiška idėja?

Bet koks sutapimas – norėjo. „Prieš atvykstant Gorbačiovui, šalia Spaudos rūmų salės buvo įrengta keletas kambarių, – pasakoja Ilona. – Sutarėme, kad jų mums neduos, galėsime naudotis tik sale. Mokėti nuomos nereikės, tačiau už kiekvieną spektaklį privalėsime atskaičiuoti po penkiolika rublių. Argi ne puikios sąlygos tiems, kurių spektaklių dekoracijos bičiulių garažuose sustatytos?“

Kareivių batais – per sceną

„Nevažiuok į teatrą, prie Spaudos rūmų – tankai, čia šaudo“, – 1991-ųjų sausio 11-ąją telefono ragelyje Roberto Aleksaičio balsą išgirdo Ilona Balsytė. Robertas su režisieriumi Romualdu Vikšraičiu buvo viduje. Pirmiausia, ką griebė, buvo teatro antspaudas ir dokumentai iš seifo. Vėliau pasirūpino maisto atsargomis. „Spaudos rūmuose buvo tokia specializuota parduotuvė, kurioje būdavo galima nusipirkti visokiausių gėrybių: konservuotų žirnelių, agurkų ir pomidorų, geresnės dešros. Mes puikiai sutarėme su parduotuvės vedėja, kai prasidėjo neramumai, ji mus pasikvietė: „Ateikit, pirkit, ką tik norit, pinigus man bus lengviau išnešti nei žirnelių stiklainius.“

Pirkom, kiek tik pinigų turėjom“, – pasakoja Robertas. Jis pirmasis Keistuolių teatro salę pamatė po šturmo. Buvo praėjęs mėnuo, Robertas atėjo pasiimti spektaklio „Kitas kartas“ dekoracijų. Dar rado keletą nesudaužytų prožektorių, magnetofoną „Elfa“ ir kolonėles: „Ant mūsų teatro grindų kažkas atliko gamtinius reikalus, sienos buvo suspardytos kareiviškais batais, o išdaužyti langai užbarikaduoti spektaklio „Daktaras Stasys“ dekoracijomis.“

Tomis dienomis ištiko ir dar vienas praradimas – Sigutis Jačėnas pareiškė, kad teatro ateities be salės nemato. „Kurkime ką nors panašaus į Dainos teatrą, važinėkime po Lietuvą...“ – Sigučio pasiūlymus mena Ilona, nors jai pačiai, kaip ir Aidui, tokio teatro idėja neatrodė priimtina. O štai, ką pasakoja Sigutis: „Net negaliu dabar tiksliai po tiek metų įvardyti vienos esminės priežasties, kodėl palikau teatrą. Regis, jų buvo ne viena... Niekada su bičiuliais apie tai nesikalbėjome, net kai po poros metų susitaikėme. Buvome jauni, maksimalistai... Būdamas kūrybinio kooperatyvo „Teatras“ pirmininku, pradėjau nebesusikalbėti su aktoriais, savo kolegomis. Jie vis dar buvo mano kursiokai, nors darbo situacija ir naujos mūsų žaidimo taisyklės jau buvo kitos...

Pajutau, kad prasideda rutina, nebesuprantame vieni kitų. Paskui ėmė rastis netgi kažkokio įtarumo, nepasitikėjimo... Turbūt visi pavargome, nes slėgė sunki finansinė situacija: išeini į sceną, žiūri į salę ir nesąmoningai mintyse skaičiuoji – „rublis, du, trys...“ Dirgino ir beprasmybė, nes suaugusiems vaidinome tuščiose salėse. Dabar tai nebeturi jokios reikšmės, tik noriu pasakyti, kad išėjau pats, išėjau visai, nors siūlė likti, vaidinti. Tuo metu atrodė, kad tai – neįmanoma, bet dabar, po tiek laiko, manau, kad mano pasitraukimas teatrui išėjo netgi į naudą, netrukus prie jo prisijungė buvę kursiokai, kurie tuo metu vegetavo Marijampolėje...“

Ilona sako, kad jiedu su Aidu tada buvo sutrikę, – Sigutis juk kiekviename spektaklyje turėjo vaidmenį. Atrodė, kad be Sigučio teatras turi užsidaryti. „Tačiau mes jį išsaugojome...“ – šypteli Ilona.

Po Spaudos rūmų šturmo keistuoliai įsikūrė režisieriaus Romualdo Vikšraičio salėje, – „Sigmos“ gamykloje jis turėjo savo agitbrigados trupę. Čia prasidėjo spektaklio „Aukštyn kojom“, kuris buvo bene populiariausias ir vaikams labiausiai patiko, repeticijos. „Aukštyn kojom“ jie pirmiausia nufilmavo, ir tai buvo geriausias sprendimas – televizijos transliacija tapo puikia reklama. „Tuo metu laukiausi, – pasakoja skraidantį paršelį televizijos filme ir spektaklyje suvaidinusi Ilona. – Nėštumas buvo septynių mėnesių, o aš važinėjausi ant autobuso stogo ir straksėjau, kaip užvesta.“

1991-ųjų rudenį į Spaudos rūmus keistuoliai grįžo su „Aukštyn kojom“ premjera. Tačiau prieš tai reikėjo iškuopti nuniokotą teatrą. Remontą darė patys iš vasarą už spektaklius surinktų pinigų. Šveitė, dažė, tinkavo savo rankomis ir atvėrę duris laukė žiūrovų. O žiūrovai į salę vos tilpo. Prieš spektaklį eilės vingiuodavo nuo troleibusų stotelės prie dabartinės Sacharovo aikštės iki bilietų kasos Spaudos rūmų hole. „Aukštyn kojom“ buvo topas“, – sako buvęs Keistuolių teatro direktorius, dabar – populiarių televizijos laidų prodiuseris, laidos „Dviračio šou“ scenarijaus autorius Haroldas Mackevičius. Anuomet dirbdamas koncertų susivienijime „Pop centras“, su keistuoliais aktoriais jis susipažino vasarą Palangoje. „Man jie labai patiko, – prisimena. – Jauni, energingi, žiauriai faini ir labai gabūs. Tikėjau tuo, ką daro, gal todėl be didelių dvejonių palikau „Pop centrą“ ir pradėjau dirbti teatro direktoriumi.“

1992-aisiais teatro repertuare įrašytas spektaklis „Geltonų plytų kelias“. Tais pačiais metais atsirado ir televizijos filmas. „Nebuvo jokios stebuklingos dramaturgijos ar režisūros, – beprotišką spektaklio populiarumą mėgina aiškinti Aidas Giniotis. – Tačiau tada mes, suaugusieji, išgyvenome sunkų, skaudų, peripetijų pilną gyvenimą. Spektaklio dainose, matyt, liko užkoduotas mūsų ilgesys, tikėjimas ir svajonės. Mes užėmėme tuščią vaikų teatro nišą. Vaidinti vaikams valstybiniuose teatruose buvo lyg ir ne prestižas. Iš vakaro vaidini rimtą Hamletą, kur jau ten devintą kelsiesi ir vidurdienį vaidinsi Čipoliną. O mes scenoje žaidėme, dainavome ir vaikų neapgaudinėjome. Nekalbėjome šuniukų, katyčių balsais, žaidėme taip, lyg vaikai žaistų. Ir žiūrovams, ir mums tai labai patiko.“

„Kodėl buvome populiarūs? – perklausia Darius Auželis. – Todėl, kad buvome nestandartiniai, nuoširdūs ir – kaip kumštis. Mūsų akys degė, nesvarbu, kad neturėjome pinigų, kad spektaklių dekoracijos tilpdavo į automobilio bagažinę... Kaip bitutės į korį sunešdavome idėjas, tačiau labiausiai teatru degė Aidas. Jis buvo visų idėjų generatorius, tikras kūrėjas.“

Tai buvo sunkūs, bet nuostabūs laikai

Svajoti keistuoliai mokėjo. Darydavo tai šaltuose viešbučių kambariuose per blokadą, kratydamiesi po Lietuvą bendrovės „Statyba“ skirtame autobusiuke. „Mūsų draugystė su bendrovės vadovu Putinu Jankausku prasidėjo sunkiais teatrui laikais, – prisimena Ilona Balsytė. – Pasikeitęs Spaudos rūmų vadovas pakėlė patalpų nuomos kainą, turėjome labai daug dirbti, kad galėtume ją sumokėti. Savaitgalį vaidindavome Vilniuje, visomis kitomis dienomis važinėdavome po Lietuvą. Savo transporto neturėjome, Putinas mums skyrė autobusiuką, – bendrovė juos gaudavo mainais už darbą Latvijoje. Transportas ir ypač benzinas, kai jo šitaip trūko blokados laikais, mums buvo didelė pagalba.“

„O paskui, kai atsiskaitymai autobusiukais pradėjo strigti, „Statyba“ skyrė kabziką, mirsiu – neužmiršiu, – šypteli Darius Auželis. – Sėdim gale, šildymas iš autobusiuko priekio nepasiekia, žvakę užsidegę kortomis lošiam. Pasirinkimas paprastas – arba nakvoti Jurbarke, kur šiek tiek šildomas viešbutis, arba Šakiuose, kur kambarys šaltas, bet yra karšto vandens. O kartą Robertui viename tokiame šaltame viešbutyje plaukai prie pagalvės prišalo. Visiems buvo pamoka, kad šlapia galva miegoti nereikia.“ „Tas mūsų autobusiuko vairuotojas vingiuotu Nidos keliu lėkdavo kaip išprotėjęs, – dar vieną praeities istoriją ištraukia Andrius Kaniava. – Po spektaklio visada norėdavo spėti į paskutinį keltą. Ir kaip mūsų neužmušė?! Ilgai mus vežiojo kažkodėl, gal kito negalėjome susirasti, o gal jis ne brangininkas buvo?

Prisimenu, dažnai ir jo žmona važiuodavo, gal bijodavo vieną su mūsų kompanija išleisti... Beje, mūsų moterims tos kelionės po Lietuvą kėlė siaubą. Grįždavome paryčiais, ne visada blaivūs. Ir kas patikėtų, na, kad ir tokia istorija: važiuojant iš Klaipėdos, Darius pametė batą. Jis sėdėjo šalia vairuotojo, o mes – autobusiuko gale. Nė nepajutom, kaip vairuotojas mašiną apgręžė ir per žalią veją, skiriančią autostradą, pavažiavo atgal bato ieškoti. Kad kažkas negerai, supratome, kai mūsų „Latvija“ užklimpo. Mėginome stumti, purvas iš po ratų mums į veidus, o automobilis – nė iš vietos. Galiausiai Ilonai pavyko šiaip ne taip sustabdyti pakeleivingą mašiną ir ji mus ištraukė.“

„Tai buvo sunkūs, bet nuostabūs laikai...“ – lyg susitarę kartoja keistuoliai. Vaikai juos mylėjo, laukdavo pasirodymų, o jie dirbo, dirbo, dirbo. „Buvo laikas, kai Spaudos rūmams buvome įsiskolinę daugiau nei keturiasdešimt tūkstančių, – prisimena Ilona. – Tuos pinigus turėjome uždirbti, užtat mūsų pasirodymus matė visų Lietuvos miestų ir miestelių vaikai. Būdavo dienų, kai turėdavome po du ar tris spektaklius.“

„Kad ir sunkūs, bet tai buvo patys geriausi mano gyvenimo metai, – Haroldas Mackevičius tuo visiškai tikras. – Beprotiškas tempas – 150 spektaklių per metus, bet visi jauni, energingi, pasaulis – po kojomis. Kai tik galėdavau, visada važiuodavau į gastroles kartu su jais. Teatre administratore dirbo ir mano žmona Elvana.“

Apie kiekvieną iš keistuolių Haroldas turi savo nuomonę. Ilona, sako, jei nebūtų tokia gera aktorė, galėtų būti puiki finansininkė. Ji – racionalus ir tvarkingas žmogus, visada norėdavo viską žinoti apie teatro reikalus, su ja Haroldas tardavosi, kai reikėdavo priimti svarbų sprendimą. Vyrams ji būdavo tarsi mama, gastrolėse ir paauklėdavo, kai šie pernelyg įsijausdavo. Visi kiti – čiurlioniai, tikri menininkai, nors Aidas įrodė, koks puikus pedagogas gali būti. Andrius – gaivalas, siautėtojas, Darius – tas, kuris visada ir visur užgesindavo šviesą. Tvarkingas ir pragmatiškas.

Ir tas laikas buvo mūsų jaunystė...

Smagūs, jauni ir labai populiarūs keistuoliai netrukus tapo neatsiejama Lietuvos pramogų pasaulio dalimi. Rimtuosius kritikus tai dar labiau įsiutino. Ir iki tol beveik nepastebėdavę anšlaginių komercinio teatro spektaklių, jie elgėsi taip, tarsi Keistuolių teatras išvis neegzistuotų. „Žinoma, tai skaudino...“ – dabar sako Ilona Balsytė. O Andrius Kaniava tikina per visus nepripažinimo metus užsiauginęs storą odą: „Ai, „Keistuoliai“... Juk tai – diagnozė... Kol buvome jauni, tas nepriėmimas buvo nesuvokiamas, žeidė. Niekaip negalėjome suprasti – vaikai spektaklius žiūri, mėgsta, o mūsų – lyg nebūtų buvę.

Paskui įpratome, nebekreipdavome dėmesio, tik tarpusavyje pasišaipydavome.“ „Mes buvome savi tarp svetimų ir svetimi tarp savų, – Andriui pritaria ir Darius Auželis. – Tarp teatralų – svetimi, tarp muzikantų – savi.“ Netrukus be keistuolių „Vogtų dainų“ programos buvo neįsivaizduojamas nė vienas muzikos festivalis, teatro aktoriai su populiariausiais muzikantais, sportininkais siausdavo Nidoje, automobiliais skriedavo „Didžiosiose lenktynėse“, autobusėliu pervažiavo visą Ameriką. „Vogtų dainų“ programa virto produktu, kurį žmonės priėmė kuo rimčiausiai, – sako Darius. – Mes nevaidinome muzikantų, mano gitaros stygos buvo įtemptos dviem plieniniais laidais, svarbiausia mums buvo veiksmas ir smagumas.“ „Kai kiti dainas vogė, mes tiesiai šviesiai sakėme, kad tai, ką dainuojame, – vogtos dainos“, – beprotiškai populiarų savo žaidimą pokštą, sutraukdavusį minias žiūrovų, mėgina paaiškinti Ilona.

„Tai buvo chuliganiškasis mūsų kūrybos etapas, kuris atsirado iš žaidimų ir atnešė pinigų, o juos vis tiek išleisdavome tam pačiam... teatrui. Mokėjome skolas už šildymą, už televizijos filmus...“ – sako Ilona.

Laimė, šeimos tokį keistuolių gyvenimo būdą priėmė ir palaikė. Nors daugeliui santuokų išsaugoti nepavyko, dėl to teatro nė vienas nekaltina. Jų vaikai užaugo užkulisiuose ir salėje ant laiptų. „Jie atmintinai mokėjo spektaklių žodžius ir dainas“, – šypsosi Andrius Kaniava. Paklaustas apie tarpusavio nesutarimus, purto galvą – rimtų pykčių nebuvę. Gal ir apsižodžiuodavo kartais, tačiau kumščių į darbą nėra paleidę. „Daugiausia ginčų kildavo dėl kūrybos“, – sako Ilona ir priduria, kad teatras buvo viena šeima, kurioje galėjai ir pasidžiaugti, ir paverkti, ir pinigų, jei prireikdavo, pasiskolinti.

„Buvo toks keistas fenomenas, – juokiasi Haroldas Mackevičius. – Kai teatrui labai gerai, kai darbai eina patys, kai žiūrovų pilnos salės, visi pradeda galvoti apie savo projektus. Tam tas patinka, tam – anas, tas tą daryti nori, tas – aną. Filmuką pagarsinti, suaugusiems spektaklį pastatyti, Andrius tuojau ima gitarą barbinti... Bet vos tik iškyla grėsmė, visi susirenka, suspaudžia kumščius. Tokius juos būdavo nelengva palaužti.“

„Populiarumas gali būti paviršinis, o gali būti giluminis, – per tuos metus įsitikino Aidas Giniotis. – Būdavo laikų, kai darydavosi striuka, kai imdavo kankinti rutina, tačiau žiūrovai mus laikydavo už pakarpos. Tas jų palaikymas ir buvo tikrasis populiarumas, versdavęs ieškoti ko nors naujo, kurti kitokius spektaklius. Buvome keisti keistuoliai, tikėjome tuo, ką darome, tai buvo mūsų laikas. Jausmas, kai į sceną kartu su tavimi išeina bendraminčių komanda – fantastiškas. Ir tas laikas buvo mūsų jaunystė...“

Ilona Balsytė

Sraigė Olaiva, Karvutė Anabelė spektaklyje „Kitą kartą...“ Paršiukas Ikaras, Karalienė spektaklyje „Aukštyn kojom“, Doroti iš „Smaragdo miesto burtininko“ – tai populiariausi Ilonos vaidmenys, kuriuos anuomet vaikai, dabar – suaugusieji gerai prisimena. Pastaraisiais metais Ilona nuo Keistuolių teatro nutolo, daugiausia laiko praleidžia savo įkurtoje „Kindermusik“ muzikos mokyklėlėje, vaidybos pagrindus dėsto Tarptautinėje teisės ir verslo mokykloje.

Aidas Giniotis

Trimis Auksiniais scenos kryžiais apdovanotas aktorius ir režisierius įvykdė savo mokytojos Irenos Vaišytės priesaką – tapo teatro pedagogu. 2006 metais įkūrė teatro laboratoriją „Atviras ratas“. Nuo 2009-ųjų – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos ir režisūros katedros vedėjas.

Sigutis Jačėnas

Palikęs Keistuolių teatrą, Sigutis LTV rengė laideles vaikams, Kaune, Profsąjungų kultūros rūmuose, dirbo Moksleivių liaudies teatro režisieriumi, Rytų Lietuvos televizijos, vėliau – Baltijos TV programų direktoriumi, vedė „Teleloto“, „Pūko“ radijo laidas, akcijoje „Įžiebk Kalėdų žvaigždę“ buvo eLeNKenis. Nuo 2003-iųjų kovo iki 2004-ųjų balandžio – Lietuvos Respublikos prezidento patarėjas. 2004 metais įkūrė Vieno aktoriaus teatrą, režisuoja, veda renginius.

Darius Auželis

Iki šiol vaidina Keistuolių teatro spektakliuose ir tikina darysiantis tai tol, kol leis jėgos. Jis vadovauja „Keistuolių pasaulio“ kavinei, vaidina „Idioteatre“, kine ir animaciniams personažams „skolina“ balsą. Intymios vyrų trupės „Erelis“ narys.

Robertas Aleksaitis

Varna Albertina tapo jo gyvenimo vaidmeniu, nes iki šiol esama tokių, kurie Robertą taip šaukia. Išėjęs iš Keistuolių teatro, jis dirbo bent keliose reklamos agentūrose, buvo įkūręs ir nuosavą, vėliau organizavo renginius, dabar vadovauja Baltijos pramogų informacijos centrui, kuria interneto verslo projektus.

Andrius Kaniava

Riaumojantis Liūtas Džekas iš „Aukštyn kojom“, Šiaudinė Kaliausė iš „Smaragdo miesto burtininko“ visą laiką blaškėsi tarp teatro ir dainuojamosios poezijos. Muziką kuriantis ir dainuojamosios poezijos pasirodymus rengiantis Andrius nei be vieno, nei be kito neįsivaizduoja savo gyvenimo. Pastaruoju metu pats režisuoja spektaklius, sukūrė savo monospektaklį pagal Jurgio Kunčino kūrybą.