„Mano dienoraštis – instagramas, kuriame aprašau svarbesnius gyvenimo įvykius. Bet gal jau reikės pradėti galvoti ir apie detalesnius užrašus bei knygą“, – nusijuokia iš tikrųjų nemažai papasakoti galintis ekstremaliojo sporto atstovas Rapolas MICEVIČIUS (34), užsibrėžęs tapti pirmuoju lietuviu žiemos paralimpinėse žaidynėse.
Rapolai, kaip susidraugavai su ekstremaliuoju sportu?
Pirmasis į mano gyvenimą pasibeldė slidinėjimas. Mokykloje turėjau bendraklasių, kurie nuolat vykdavo slidinėti, o aš seilę varvindamas žvelgdavau į jų nuotraukas, žavėdavausi, nors ir juokdavausi iš jų slidininko akinių įdegio. Bet tuomet dar nebuvau girdėjęs apie snieglentes. Pirmame studijų kurse jau turėjau darbą, o užsidirbęs su chebra išvažiavau į Slovakiją. Ten ir išmokau slidinėti, supratau, kad tai yra sportas, kuris mane papildo, kuris daro žmones laimingus. Be to, tai yra geras būdas praleisti laiką su draugais bei šeima. Užsiėmimas – brangus, bet jei dukart per metus gali sau tai leisti, jis yra puiki investicija į emocinę gerovę.
Vėliau nusprendžiau pakeliauti – atsisveikinau su darbu ir išvykau gyventi į kalnus. Darbo neieškojau, užteko santaupų. Šešis mėnesius praleidau Prancūzijoje, slidinėjau kiekvieną dieną, išlavinau įgūdžius. Vėliau draugai pasiūlė išbandyti jėgos aitvarus, dėl jų išvykau į Gibraltarą, ten dirbau sveikatingumo kompleksų plėtros srityje ir mokiausi kaituoti. Taip viskas ir susidėliojo: žiemą – snieglentė, vasarą – jėgos aitvaras.
Po ketverių metų nuolatinių kelionių supratau, kad noriu sėslesnio gyvenimo Lietuvoje. Grįžau į Vilnių, radau stabilų darbą, bet vasaras leisdavau kemperyje Svencelėje, kur galėjau kaituoti ir dirbti nuotoliniu būdu. Taip gyvenau, kol nepraradau kojos...