Paralimpietė Oksana Dobrobovolskaja: treneris tikėjo manimi taip, kaip aš pati dar netikėjau
Paralimpietė, lengvaatletė, disko metikė Oksana Dobrovolskaja ruošiasi dar ne vienerioms žaidynėms, pildo savo svajones ir nestokoja pozityvumo. Šiandien sportininkė ir jos didžiausias palaikytojas brolis Andrej Samonenko-Jasiukovič džiaugiasi, kad požiūris į negalią turinčius žmones ir sportininkus vis labiau keičiasi į gerąją pusę ir pabrėžia, koks svarbus yra artimųjų ir visuomenės palaikymas sportuojant ir siekiant rezultatų.
Vaistinių tinklo „Camelia“ drauge su Lietuvos paralimpiniu komitetu plėtojamoje socialinės atsakomybės iniciatyvos „Kartu vienas dėl kito“ tinklalaidėje paralimpietė kartu su broliu Andrej atskleidė, kaip prasidėjo jos kelias į sportą, kokie žodžiai ją užgrūdino siekti tikslo ir atskleidė, kokį patarimą duotų pradedančiajam sportininkui.
Judri nuo vaikystės
Oksana dalinasi, kad jau vaikystėje buvo judrus vaikas ir kartu su broliu mokėsi važinėti dviračiu, čiuožinėti, bėgioti, susigalvodavo įvairių sportinių žaidimų. „Iki pat mokyklos sportas buvo visada šalia, tačiau paveldėjau progresuojančią genetinę akių ligą, kuri atima regėjimą. Tad vėliau, maždaug sulaukus 10-11 metų mano fizinis aktyvumas sumažėjo kone dvigubai – dėl globos ir saugumo mokykloje bei šeimoje. Iki pat dešimtos klasės daugiausiai sėdėjau ant suoliuko, nors sporto aš labai norėjau“, – dalinasi paralimpietė.
Tiesa, viskas apsisuko aukštyn kojomis tuomet, kai Oksana perėjo mokytis į kitą mokyklą – aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą. Ten ji suprato, kad nuo kūno kultūros ir sporto būrelio niekas nėra atleidžiamas, o kaip tik – skatinamas sportuoti, kad augtų aktyviai. „Ten sportuoja visi. Aš labai apsidžiaugiau, kad galėjau realizuoti savo potencialą ir taip prasidėjo mano pažintis su rimtesniu sportu“, – sako sportininkė, išbandžiusi bėgimą, golbolą, šoudauną, lengvąją atletiką.
Begalinis pasitikėjimas išpildė visas svajones
Į profesionalų sportą Oksana atėjai visiškai netikėtai 2019-aisiais, kai treneris pasiūlė į rankas paimti diską. Kaip dabar juokauja sportininkė, ji iš pradžių sutiko, tačiau tik po to suprato, su kuo susidūrė. „Aš nežinojau, kaip diską paimti į rankas, kaip jis metamas, tačiau sutikau su ta avantiūra. Trenerio palaikymas ir tikėjimas buvo begalinis. Aš pati dar savimi netikėjau, o jis pamatė manyje potencialą“, – sako Oksana.
Jaunoji paraatletė prisimena, kad tuomet kartu su treneriu per porą mėnesių pasiruošė aklųjų lengvosios atletikos čempionatui. Gerai pasirodžiusi sportininkė sulaukė skambučio iš paralimpinio komiteto prezidento Mindaugo Biliaus, kuris jai pasiūlė užsiimti šia sporto šaka profesionaliai. „Aš sutikau ir šiandien galiu pasakyti, kad išsipildė visos mano svajonės, kurios net netilpo mano galvoje. Buvo labai daug neįmanomų dalykų, kuriais aš buvau įtikėjusi. Pavyzdžiui, kad sportuoti neįmanoma, nes aš nematau; kad profesionalus sportas man neįmanomas, nes aš pradėjau sportuoti pakankamai vėlai. Tačiau šie neįmanomi dalykai pavirto įmanomais. Šiandien pasakoju savo istoriją ir esu labai laiminga, kad viskas susiklostė mano gyvenime būtent taip“, – sako O. Dobrovolskaja.
Visame šiame įspūdingame sporto kelyje artimųjų palaikymas buvo ir yra kertinis akmuo. Sportininkės brolis Andrej – visada šalia savo sesers. Jis sako, kad jo palaikymas yra unikalus ir šiek tiek specifinis. „Aš visada Oksanai sakiau, kad „tu gali viską“, nepaisant visų išorinių aplinkybių, nepaisant to, ką sakė žmonės. Mano palaikymas eina iš pozityvios kritikos“, – teigia Andrej.
Jis priduria, kad savo seserį puikiai pažįsta ir žino, kad ji gali dar geriau pasirodyti. „Nors ji ir vyresnė, bet aš ją laikau mažesne sesute ir žinau, kad ji gali daugiau“,– pasakoja Andrej ir priduria, jog seserį palaiko ir mintyse, galvodamas tik teigiamai – tiki perduodama energija ir kad ją Oksana „pagauna“.
Plačiau apie vaistinių tinklo „Camelia“ ir Lietuvos paralimpinio komiteto iniciatyvą, motyvaciją, aplinkinių palaikymo svarbą – žiūrėkite laidoje.
Daugiau su projektu „Bendrystė augina čempionu“ susijusių straipsnių rasite čia.