Paralimpietė, plaukikė Gabrielė ir jos mama skatina labiau pasitikėti savo atžalomis – „Kartais tėvai padaro meškos paslaugą“
Su judėjimo negalia gimusi Gabrielė Čepavičiūtė plaukti pradėjo vos kelių mėnesių, o šiandien didžiuojasi būdama ne tik plaukike, bet ir paralimpinių žaidynių dalyve. „Camelia“ vaistinių tinklo ir Lietuvos paralimpinio komiteto socialinės atsakomybės kampanijos „Bendrystė augina čempionus“ tinklalaidėje kalbamės su paralimpiete ir jos mama Erika Čepavičiene. Tiek jaunoji sportininkė, tiek jos mama turi patarimų tėvams, auginantiems vaikus su negalia, ir dalijasi patirtimi, kokie tėvų veiksmai gali padaryti „meškos paslaugą“ jų atžaloms.
„Gimus su negalia pirmą kartą į mažylių baseiną mane atvedė mama sveikatintis. Vos 4 metukų jau turėjau savo pirmąjį trenerį Romualdą, o 11 metų pradėjau profesionaliai plaukti palaikoma trenerės Rasos, tad profesionaliai plaukimo užsiimu jau 8-erius metus“, – šypsodamasi prisimena Gabrielė.
Pačios pirmos dienos baseine Gabrielė sako neprisimenanti, tačiau į atmintį įsirėžė aplinka:
„Atsimenu šiltą vandenį, draugiškus žmones ir puikų trenerį. Kaip dabar prisimenu mamą, rankose nešančią mane į baseiną, nes jis nebuvo pritaikytas žmonėms su negalia. Manau, kad būtent šilta aplinka pastūmėjo mane nepasiduoti ir siekti savo svajonių.“
Su palaikymu auga ir vaiko pasitikėjimas savimi
Vis dar nemažai vaikų nesportuoja dėl tėvų baimių ir nerimo, kad jų atžalos užsigaus. Visgi Gabrielės mama tokių nuogąstavimų neturėjo.
„Kartais tėvai padaro „meškos paslaugą“ stengdamiesi atriboti vaiką nuo tam tikrų veiklų, nes pradėjęs sportuoti vaikas iš tikrųjų pajunta, kad gali padaryti viską. Tai didina vaiko pasitikėjimą savimi, jis pradeda siekti tikslų ir svajonių“, – įžvalgomis dalijasi Erika.
Gabrielės mama taip pat pabrėžia trenerių darbo svarbą: „Treneriai vaikus lydi į treniruotes, varžybas, kartu išgyvena ir sėkmes, ir nesėkmes. Visa tai daro labai didelę įtaką dar tik augančio vaiko gyvenimui. Todėl labai smagu matyti, jog atsiranda daugiau profesionalių ir motyvuotų trenerių, kurie dirba su negalią turinčiais vaikais.“
Erika pastebi, jog drąsesniais tampa ir tėvai. „Prie to prisideda ir socialinės medijos, žiniasklaida, taip pat Lietuvos paralimpinis komitetas. Beje, jie netgi turi labai naudingą programėlę, kurioje galima rasti žmonių su negalia sporto klubus, kontaktus bei visą kitą reikiamą informaciją. Galimybių tikrai yra, reikia tik norėti ir domėtis“, – padrąsinamai kalba Erika.
Gabrielė, antrindama mamai, tikina, kad trenerių indėlis, kuriant teigiamą vaiko santykį su sportu, yra milžiniškas.
„Atsimenu, kaip mano pirmasis treneris visuomet mane motyvuodavo, paskatindavo plaukti su šypsena, mėgautis procesu. Manęs niekas nespaudė ir nieko nereikalavo. Galbūt dėl to aš nuoširdžiai labai norėjau plaukti, gilinti savo žinias ir įgūdžius“, – sako Gabrielė.
Šiuo metu mergina studijuoja Prancūzijoje ir treniruojasi su kita komanda, tačiau Lietuvos taip pat nepamiršo ir palaiko artimą ryšį su gimtinėje gyvenančiais artimaisiais.
Plačiau apie iniciatyvą, motyvaciją, aplinkinių palaikymo svarbą – žiūrėkite laidoje.
Daugiau su projektu „Bendrystė augina čempionu“ susijusių straipsnių rasite čia.