Jeigu Ernesto ČESONIO (40) klustelėtumėte, kaip sekasi, greičiausiai sulauktumėte ypač šmaikštaus atsakymo. „Viskas gerai, bet ranka niekaip neužauga“, – nusijuokia geros nuotaikos niekada nestokojantis paratriatlonininkas.
Būsimas „Parateam“ narys augo Vilniuje, Šeškinės rajone, prie jau paminklu Lietuvos futbolui tapusio nacionalinio stadiono. Ten pat kiemuose ir pradėjo gainioti futbolo kamuolį su draugais. Be dalies kairiosios rankos gimęs Ernestas puikiai prisimena tas dienas. „Taip, kartais kieme pašaukdavo berankiu, bet neimdavau giliai į širdį... O man pačiam niekada ir nekilo noras mamos klausti, kaip čia taip nutiko. Toks gimiau, toks augau ir gyvenau, – atvirai kalba sportininkas. – Ir sunkų medinį protezą nešiojau nuo ketverių. Atvirai? Niekuomet krintant žvaigždei ar tada, kai pūsdavau žvakutes ant gimtadienio torto, nesu sugalvojęs noro, kad būčiau toks kaip visi.“
Ernestas pamena tik vieną akimirką iš vaikystės, kai jaudinosi dėl savo išskirtinumo, – tuomet, būdamas šešerių, su mama keliavo į pirmąją futbolo treniruotę. „Dievuli, leisk man pradėti lankyti futbolą“, – tada meldė.
Treneris Stanislovas Ramelis neuždavė nė vieno klausimo apie vaikinuko ranką ir jo prašymas