Paralimpinių žaidynių bronzą iškovojęs E.Matakas: „Regos praradimas suteikia daug kitų pojūčių“

Edgaras Matakas / Asmeninio albumo nuotrauka
Edgaras Matakas / Asmeninio albumo nuotrauka
DOVILĖ LEBRIKAITĖ
Šaltinis: Žmonės
2021-09-05 21:33
AA

Plaukikas Edgaras Matakas (22) mūsų gal ir nemato, užtat Lietuva pamatė jį. Ryškiai kaip niekada anksčiau. Tokijo paralimpinėse žaidynėse kaunietis galingais grybšniais nusiyrė iki bronzos medalio – visiškai nematančių plaukikų kategorijoje 50 metrų distanciją laisvuoju stiliumi įveikė per 26,38 sekundės.

Po ketverių metų pertraukos šią vasarą vėl žėrėtės medalius – ir Europos čempionato, ir Tokijo paralimpinių žaidynių. Kodėl prireikė tos pauzės?

Tikriausiai daug įtakos turėjo trenerių rotacija. Praėjusių metų sausį grįžau pas senąjį savo trenerį Ramūną Leoną. Drauge atradome man tinkamą darbo metodiką, patvarkėme plaukimo techniką – ir rezultatai pamažu atėjo. Vasario mėnesį startavome žiemos pirmenybėse, jose 50 metrų distancijoje laisvuoju stiliumi pagerinau asmeninį rezultatą puse sekundės, balandį dar keliomis dešimtosiomis sekundės pagerinau savo laiką Italijoje ir po mažiau nei mėnesio Europos čempionate Portugalijoje pasiekiau asmeninį rekordą. 

Iškovojęs tris Europos čempionato aukso medalius išreiškėte nusivylimą, kad Europos rekordas taip ir liko nepagerintas. Nemokate savimi pasidžiaugti?

Esu maksimalistas. Tąsyk čempionate praplaukiau visai šalia Europos rekordo – nago ilgumo trūko, kad jį pagerinčiau, – tai buvo apmaudus momentas. Bet paminėjome tuos aukso medalius. Visai nevartoju alkoholio, todėl su maistu pašvenčiu – picos, pyragaičių pavalgiau. Įprastai sau to neleidžiu, nes rimtai prižiūriu svorį. Po čempionato dar ir dešimties dienų atostogas turėjau – kaip keista buvo! Po savaitės jau norėjau grįžti į baseiną. Supratau, kad Europos čempionatas – tik pusiaukelė, nes didžiausias mano iššūkis yra Tokijas. Pirmasis etapas buvo įgyvendintas Portugalijoje, o antrasis – Japonijoje.

Apskritai nemoku ilgai atostogauti. Tikrai gerai moku vienintelį dalyką – plaukti. Atrodo, mano galvoje tiesiog užprogramuota, kad plaukti yra gerai. Kartais ir pavargstu, ir nenoriu treniruotis, ir psichologiškai sunku tuos kilometrus įveikti, bet kai neplaukiu, labai pasiilgstu buvimo vandenyje. Baseine visai kitas gyvenimas verda – ten daug veiklos.