Paramos vaikams centro įkūrėja Aušra Kurienė: „Savo jausmų pažinimas – vienas iš kelių į psichologinę sveikatą ir gerą savijautą“

Kaip kilo mintis pradėti bendrą darbą su MO muziejumi?

Ši mintis kilo MO muziejui. Visų pirma mes susitikome aptarti, ką galėtume daryti. Turime didelę socialinių, emocinių ugdymo programų diegimo Lietuvoje patirtį – atrodė, kad šias programas galima pritaikyti muziejuje, todėl keletas mano kolegių ėmėsi tokių kūrimo įvairaus amžiaus vaikams.

Gal galite plačiau pristatyti emocinio ugdymo programas?

Programų esmė – mokyti vaikus pažinti savo jausmus, stebint paveikslus. Jie ne tik mokosi pažinti savo jausmus, bet ir mokosi suprasti, ką kitas žmogus jaučia. Vaikai mokosi kalbėtis apie šiuos dalykus ir tokiu būdu labiau pažinti savo emocinį gyvenimą.

Ši programa skirta įvairaus amžiaus vaikams?

Taip, ši programa yra skirta įvairaus amžiaus vaikams. Pavyzdžiui, paaugliams ji yra labiau interaktyvi, joje daugiau veiksmo ir judesio, žaidimų elementų.

Šioje programoje gali dalyvauti ir vaikai, kurie menu nesidomi?

Domėjimasis menu yra atskiras estetinio, meninio ugdymo dalykas. Man atrodo, mes visi suprantame, kad meninis ugdymas apskritai turi didelės vertės. Vaikas turi pažinti meną, susipažinti su paveikslais, dailininkais, pats piešti, daryti meno kūrinėlius. O čia mes kalbame apie meno ir šios MO muziejaus erdvės panaudojimą vaiko emocijoms ir socialiniams įgūdžiams ugdyti.

Minėjote, kad emocinio intelekto vystymuisi – amžius nesvarbus. Kaip ši edukacinė programa veikia vaikų psichologinę būsena? Kuo tai naudinga?

Suprasti, ką tu jauti, ką jaučia kitas žmogus yra esmių esmė, jeigu mes norime sukurti tokią bendruomenę, kurioje vyrauja savitarpio pagarba, supratimas. Žmogus turi suprasti, jog išgyvenant tam tikrus jausmus – galima ir reikia kreiptis pagalbos, jos ieškoti. Jo artimieji turi suprasti, kad gali kilti stiprios emocinės būsenos: liūdesys, nerimas, baimė, pyktis.

Vaikai, kai jie supranta, ką jie jaučia – gali būti mokomi tinkamai tuos jausmus reikšti: ne muštis ar daryti neigiamus dalykus, bet suprasti, ką jie jaučia ir tinkamai tai išreikšti. Kalbant apie suaugusius žmones, jeigu suaugęs nesupranta, kad išgyvena labai stiprų pyktį ar nerimą – jis nėra efektyvus darbuotojas. 

Yra toks posakis: „Grožis, menas – išgelbės pasaulį“. Ar sutiktumėte su juo?

Aš apie tai esu galvojusi, norėčiau tikėti, kad tai yra tiesa. Savo jausmų pažinimas – vienas iš kelių į psichologinę sveikatą ir gerą savijautą.

Esate Paramos vaikams centro įkūrėja. Ar savo darbe sutinkate daug vaikų su mažiau išsivysčiusiu emociniu intelektu?

Yra vaikų, kurie tikrai sunkiai suvokia, ką jie jaučia ir ne visada gali savo būsenas valdyti, dėl to turi visokių rūpesčių. Gali impulsyviai ar netinkamai reikšti savo jausmus, negali susikaupti ir susikoncentruoti, dėl to negali mokytis, patirti įvairių jausmų ir gyventi sveiką gyvenimą.

Jūs dirbate su sunkumus išgyvenančiais vaikais. Dažniausiai visuomenėje susidaro įspūdis, kad tie vaikai saviraiškos dažniau ieško gatvėje ne muziejuje...

Aš sakyčiau paprasčiau – vaikai tiesiog ieško saviraiškos. Jeigu mes juos nukreipsime ir parodysime erdves, kuriose jie gali saugiai ieškoti savęs – jie pasirinks muziejų, o ne gatvę. Vaikai tikrai pasirinks suaugusį žmogų, kuris jiems padės, bus vadovas, mentorius ar tiesiog pagalbininkas. Jis nepasirinks būti vienas gatvėje su savo sunkumais. Tačiau jeigu vaikas nežino ar neranda kur kreiptis, o suaugę tik pyksta ant jų, kad jie blogai elgiasi, bet nebando jiems padėti – jis gali atsidurti gatvėje.

Ar tėvai noriai leidžia savo vaikus į tokius užsiėmimus?

Yra įvairių tėvų, bet dauguma nori, kad jų vaikai būtų emociškai raštingi. Žinoma, jiems reikia paaiškinti, kas čia vyks ir juos įtraukti. Yra labai daug tėvų, kurie savo vaikus ugdo atsakingai ir supranta, kad emocinis ugdymas yra tikrai ne mažiau svarbus dalykas, negu bet koks kitas akademinis ugdymas.