Parodą atidariusi pataisos namų pareigūnė Jūratė Danielė – apie drąsius poelgius ir dažais aptaškytas sienas

„Visi jie iš skirtingų gyvenimo etapų, bet įkvėpti darbo pataisos namuose. Noriu ir dalinti, ir įžvelgti šviesą visur. Man tai svarbu“, – apie ekspozicijos, pavadintos „Pokalbis su savo siela“, idėją Žmonės.lt sakė kūrėja.

Ji su šypsena patikina – jeigu ne septyneri metai, su ginklu praleisti sargybos bokštelyje, kažin, ar paveikslai, kurie jau pasklidę po įvairias pasaulio šalis ir kolekcijas, būtų gimę.

„Budi naktį ir daugybę valandų žiūri į nieką. Atrodo, kas čia tokio, bet toks darbas aktyviems, kūrybingiems žmonėms tikrai sunkiai pakeliamas. Netgi beprasmis atrodo“, – pastebėjo pašnekovė.

Meilę dailei ji atrado besimokydama ketvirtoje klasėje. Tuo metu mokykloje buvo įsteigtas būrelis, į kurio užsiėmimus J.Danielė ėjo su didžiuliu užsidegimu.

„Būrelį lankiau neilgai, nes tėveliai neturėjo pinigų priemonėms. Tad tapyba mano širdyje taip ir liko tik svajone“, – prisiminė dailininkė.

Suaugusi J.Danielė sukūrė šeimą, pradėjo verslą. Moteris daug keliavo po užsienį ir džiaugėsi laisve spręsti, rinktis, elgtis savo nuožiūra. Ji juokauja – viršininkų ar tų, kurie reguliuotų jos dienotvarkę, daug metų pavyko išvengti.

„Esu šiek tiek avantiūristė, todėl į pataisos namuose vadovaujamas pareigas užimančio kaimyno pasiūlymą „mums reikia žmonių. Ateik dirbti“ sureagavau teigiamai. Domino galimybė dirbti kas ketvirtą parą ir gauti pastovų, gerą atlyginimą“, – sprendimo tapti sistemos dalimi motyvą Žmonės.lt paaiškino J.Danielė.

Jos pareiga buvo stebėti teritoriją ir pranešti, jei į ją kas patekdavo ar pasišalindavo neteisėtai. J.Danielė džiaugiasi, kad ginklo per septynerius metus panaudoti neteko. Nors iki darbo pataisos namuose moteris niekada nebuvo net pabandžiusi šaudyti, dėl sportiško gyvenimo būdo bei patirties, įgytos mokantis kovos menų, visus normatyvus, reikalingus einant tarnybą, jai išlaikyti nebuvo sunku.

J.Danielė pasakojo, jog pasitaiko, kai naktimis į pataisos namų darbo zoną yra permetami džiaudžiami nuteistiesiems turėti daiktai. Jei budintys to nepastebi, pasitaikius progai naktimis kurikais dirbantys įstaigos „klientai“ „siuntinius“ iš laisvės susirenka ir perduoda tiems, kam jie skirti.

„Ėjau dirbti į pataisos namus negalvodama, kur einu. Bet, budėdama bokštelyje, supratau, kad „atbūti parą“ yra ne man. Turėjau daug laiko pasikalbėti su savimi ir tikrai prašiau aukščiausiojo, jog atvertų man galimybę kurti, kažką padaryti dėl žmonių“, – sakė jau keturioliktus metus sistemai pasišventusi moteris.

Norėjusi kažko daugiau, J.Danielė kreipėsi į savo viršininkus ir paprašė leisti apželdinti pataisos namų teritoriją. Gavusi sutikimą, ji ėmėsi darbų, į juos įtraukė nuteistuosius. Aplinkos tvarkymą moteris atlikdavo nevilkėdama uniformos, todėl jos talkininkai nustebdavo sužinoję, kad ji pareigūnė.

„Bet užsimezgė gana tvirtas ryšys, pasitikėjimas. Nuteistieji mate, kad savanoriškai tai darau dėl jų“, – pasakojo pašnekovė.

Dar vėliau keliai J.Danielę atvedė į resocializacijos centrą, kuriame ji suprato – čia vieta, kur galima kažką keisti.

Būtent dirbdama pataisos namuose ji ėmė tapyti. Vieną dieną tiesiog nusipirko priemonių ir leido sau pamėginti drobę paversti meno kūriniu.

„Na, bet be žinių nelabai kas pavyko. Teko pasimokyti“, – su šypsena kalba pašnekovė, pradėjusi pati ieškoti ir atradusi naujų tapybos technikų.

J.Danielė žino, kas yra mūza, padedanti vienu metu pradėti kelis paveikslus, dirbti be miego ar dažais aptaškanti dirbtuvių sienas ir lubas.

„Būna didžiuliai energijos antplūdžiai arba ramybės etapas. To negalima prognozuoti, nes viskas vyksta savaime“, – sakė trijų vaikučių mama.

Daug J.Danielės darbų kabo įvairiose pataisos namų patalpose. Kartą ji įstaigoje su vienu nuteistuoju net surengė bendrą parodą, o norintiems kurti surengė neįprastą plenerą.

„Man teko dirbti su įvairiomis nuteistųjų grupėmis – karantine esančiais nuteistaisiais, arešto bausmę atliekančiais asmenimis, priklausomybes nuo alkoholio, narkotinių ir psichotropinių medžiagų turinčiais asmenimis, drausmės grupėje esančiais nuteistaisiais, iki gyvos galvos kalinčiais bei seksualinius nusikaltimus padariusiais nuteistaisiais.

Pagal darbo specifiką, visada turėjau galimybę skaityti bet kurio būryje esančio nuteistojo bylą, kurioje parašyta viskas iki smulkių detalių. Tai tikrai ne teigiami dalykai, o visas negatyvas apie tą žmogų. Ir tai sukelia neigiamas emocijas. Bet aš turėdavau eiti pas juos, toliau bendrauti ir padėti jiems. Va, čia ir yra darbas su savimi, kaip tu sugebi nuraminti protą ir be jokios neapykantos žmogui ar išankstinių nusistatymų dirbti toliau. Jei to nesugebi padaryti, tada neverta dirbti tokio darbo, nes tu kankini save ir aplinkinius“, – sakė J.Danielė.

Kai ji pradėjo dirbti pataisos namuose, pastebėjo, kad ne visi kolegos nuoširdžiai mėgsta savo darbą, atlieka tik tai, kas nurodyta pagal protokolą. Kūrybingos moters užmojai tokiems atrodė lyg išsišokimas.

„Po truputį viskas keičiasi. Į Lietuvą ateina geroji pasaulio praktika, kai žmogus ne baudžiamas, smerkiamas, laikomas menkesniu, o bandomas socializuoti. Sistemai reikės keistis. Ir tiems, kas joje dirba. Čia tikrai daug apkalbų ir intrigų, todėl kartais jautiesi vienišas. Bet, manau, tie, kas viską daro atvira širdimi, yra sunkiai pažeidžiami“, – sakė J.Danielė.

Fotogalerija: