Parodą „Saga apie Lietuvą“ atvėrusi L. Valatkienė: „Tai – pasakojimas apie emigraciją, žmonių likimus, skausmą ir viltį“

„Kol paroda buvo karantino įkalinta muziejuje, į Lietuvą COVID-19 virusas pargynė apie penkis tūkstančius po pasaulį išsibarsčiusių mūsų šalies piliečių“, – šypteli Lilija Valatkienė, pasakodama apie ištikusią likimo ironiją.

Ši paroda ne apie sagas, kaip kam gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ji – apie mus, lietuvius, išvykusius laimės ieškoti svetur, gyventi ir dirbti svetimose šalyse bei apie mus – likusius čia, savo tėvynėje Lietuvoje. Taigi šiame projekte saga virto pagrindine komunikacijos priemone.

„Savo kūrybiniams sumanymams mėgstu naudoti žodžius, turinčius kelias reikšmes. (Saga – išvertus iš senosios skandinavų kalbos reiškia pasakojimą). Šį kartą remdamasi žodžiu saga nagrinėju konfliktą ir jo sukeltą traumą. Keliareikšmiai žodžiai inspiruoja įvairios raiškos priemonėmis meno kalba komunikuoti su skirtingais žmonėmis ir stebėti jų reakciją. Taip į šį projektą atkeliavo ir sagos vaizdinys, per kurį siekiu įtvirtinti universalų pasakojimą“, – teigia projekto autorė Lilija Valatkienė, per paprasčiausią sagą pasakojanti sagą apie Lietuvą, meninės raiškos priemonėmis analizuodama minėtą problemą ir skatindama visuomenę diskusijai.

Pagrindinėje parodos dalyje pristatoma iš daugybės sagų sukurta instaliacija, kurią sudaro net keletas meninių objektų: septynias žodžio „Lietuva“ raides simbolizuojantys darbo drabužiai, medaus korių principu sukurtas migracijos žemėlapis, įspūdingas, kažkada vieno lito nominalo vertės kupiūrą puošęs rašytojos Žemaitės portretas ir net „upė“, simbolizuojanti emigracijos mastą, kurioje galima semti, skaičiuoti ir žaisti su sagomis. „O taip pat – Lietuvoje ir svetur gyvenančių žmonių atsiųsti sagomis apsiūti jiems brangūs objektai kaip šauksmas artimiesiems sugrįžti namo. Jie nebuvo planuoti, tačiau labai gražiai papildo instaliacijos visumą“, – sako menininkė.

Kurti šią instaliaciją L. Valatkienė planavo du metus, per kuriuos ketino surinkti 1 milijoną 350 tūkstančių sagų – tiek, kiek Lietuvos gyventojų per 30 metų Nepriklausomybės laikotarpį paliko mūsų šalį. Tačiau sagų rinkimo akciją padedant sostinės „Optima forma“ salono savininkei Redai Jacikevičienei ir Globalios Lietuvos apdovanojimo laureatui kultūrologui Vytautui Jonui Juškai pavyko įgyvendinti vos per 10 mėnesių. Rezultatas – 1,5 mln. sagų, atkeliavusių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos, Vokietijos, Švedijos, Bulgarijos, Australijos, JAV, Anglijos, Škotijos, Kanados ir kt. šalių. Po to sekė ilgas ir kruopštus kūrybinis procesas.

Kelias istorines sagas projektui „Saga apie Lietuvą“ patikėjo JAV gyvenanti, 106 metų! Ką tik sulaukusi Maironio dukterėčia dramaturgė, vaikų rašytoja, visuomenės veikėja Danutė Lipčiūtė-Augienė. Apie šį projektą moteris sužinojo iš JAV gyvenančios poetės ir radijo žurnalistės Irenos Nakienės-Valys, aktyviai įsijungusios į sagų rinkimo akciją. Ponia Danutė patikėjo projektui žaliu stiklu inkrustuotą sagą iš savo jaunystės paltuko. Prieš karą Danutė gyveno Maironio name Kaune ir savo dėdės dėka gavo išsilavinimą. Ilgaamžės Danutės, prieš karą pasitraukusios į JAV atsiųstų sagų siuntinėlyje buvo dar kelios sagos, kurias drąsiai galima vadinti muziejinėmis vertybėmis: tai – Šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio (Putvio) dukros, moterų Šaulių vadės Onos Putvinskaitės-Tercijonienės uniformos sagos ir lietuvybės puoselėtojo, poeto, kunigo (Štuthofo koncentracijos stovykloje kalėjusio kartu su Baliu Sruoga) prof. Stasio Ylos odinė palto saga.

Istorines sagas projekto autorė Lilija Valatkienė dovanojo Maironio lietuvių literatūros muziejui.

Iš gausybės surinktų sagų sukurta meninė instaliacija "Saga - žmogus". Meniškai transformuoti darbo drabužiai, simbolizuojantys darbingą Lietuvą ir emigrantų šeimose gimusių kūdikių drabužėliai, taip pat siuvinėti sagomis, įprasmino ne tik viešų ir privačių erdvių dialogą ir konfliktą, bet kalba apie istorinį, kultūrinį ir socialinį palikimą.

Instaliacijai reikalingus meninius objektus kurti padėjo Trakų rajono neįgalieji, prie kurių taip pat sparčiai jungėsi įvairių šalies mokyklų auklėtiniai, mokytojai, kultūros įstaigos, bendruomenės ir net iš emigracijos sugrįžę žmonės. Tokiu būdu projekte iš viso dalyvavo 500 dalyvių – ir asmenų, ir institucijų.