Šaulė Raimeda Bučinskytė: „Einu ne kitų pramintais keliais, bandau rasti savo“

Kaip šaudymas atsirado jūsų gyvenime? Kodėl būtent ši sporto šaka?

Esu gana silpna fiziškai, todėl daugiau jėgų reikalaujanti sporto šaka man būtų nepakeliama. O norint gerai šaudyti reikia šiek tiek kitų savybių: labiausiai – ištvermės, susikaupimo, harmonijos pojūčio. Ko jau ko, bet to man netrūksta. Pradėjau prieš penkerius metus. Kartą šventinis vakarėlis buvo organizuotas tire – gavau progą pirmą kartą gyvenime pašaudyti, ir paaiškėjo, kad esu gana taikli. Mane pastebėjo Šiaulių kulkinio šaudymo klubo narys Kęstutis Savickas – dar pasidomėjo, ar seniai šaudau. Pirmą kartą! Man apskritai patinka išbandyti viską, ką likimas atsiunčia, – ir keturvietį lėktuvą esu pilotavusi, ir giluminį nardymą išbandžiau, ir burlaivių regatoje esu dalyvavusi ne kaip turistė, o kaip tikra įgulos narė.

Bet kulkinis šaudymas kaip sporto šaka su metais vis labiau intriguoja ir grūdina. Atrodo, kas čia tokio – imi ginklą ir šaudai. Bet iš tiesų tai tarsi tobulumo siekimas, nes reikia sukontroliuoti šimtą smulkmenų, kad šūvis būtų tobulas. Šaudoma iš 10 metrų atstumo, o pagrindinis tikslas – centras – tėra vos 11 milimetrų skersmens. Kad pataikytum į tuos kelis milimetrus, turi pasiekti vidinę harmoniją, svarbu koncentracija, ramybė – pistoletas turi tapti tavo dalimi. Kartais net stipresnis širdies dūžis gali sutrukdyti pasiekti norimą rezultatą. Būna, kad per rimtas varžybas akyse jauti pulsavimą dėl padidėjusio adrenalino.

Keturis kartus iš eilės esu tapusi Lietuvos neįgaliųjų kulkinio šaudymo čempione, o pasaulio reitinge šiuo metu esu devinta.

Galbūt pomėgis rizikuoti buvo priežastis, dėl kurios atsidūrėte vežimėlyje?

Nemėgstu to prisiminti, be to, daug metų jau praėjo – dvidešimt devyneri. Galima sakyti, kad visas mano sąmoningas gyvenimas vyko jau sėdint vežimėlyje, todėl į praeitį nebesižvalgau ir nesigailiu jos.

Man buvo penkiolika, kai per vieną dieną pasikeitė visas gyvenimas. Ryte ruošiausi eiti į mokyklą, o patekau į ligoninę... Kojų paralyžius – iki šiol nežinau priežasties. Tačiau gydytojai sakė, kad vieną dieną vaikščiosiu. Gal taip sakė, nes bijojo mano reakcijos, o gal ir patys tikėjo. Todėl grįžusi iš ligoninės sėdėjau namuose ir laukiau, kada pradėsiu jausti kojas. Atrodė, esu vienintelis pasaulyje žmogus, turintis tokią bėdą. Anksčiau man neteko pažinti neįgalių.

Kažkas iš kažkur sužinojo, kad yra tokia jauna mergina, kuri sėdi ketvirtame aukšte tarp keturių sienų ir laukia. Vieną dieną sulaukiau telefono skambučio: kvietė dalyvauti aktyvios reabilitacijos stovykloje. Iš karto nelabai susidomėjau, net atsakiau: „Aš juk vaikščiosiu. Todėl manęs tai nedomina.“ Bet po kurio laiko visgi perkalbėjo: „Labai gerai, kad pradėsi vaikščioti, bet gali ir dabar ką nors įdomaus nuveikti.“ Toje neįgaliųjų aktyvios reabilitacijos centro organizuotoje stovykloje pirmą kartą pamačiau tiek daug žmonių vežimėliuose. Taip pat instruktoriai, kurie vedė užsiėmimus. Mokėmės, kaip saugiai įsėsti ir išlipti iš vežimėlio, kaip užvažiuoti ant tam nepritaikyto šaligatvio, kaip pasirūpinti savimi. Ir dar – psichologiniai pokalbiai, kaip gyventi toliau ir sukurti save iš naujo. Mane ta stovykla iš esmės pakeitė – tarsi pabudau iš miego! Grįžusi po stovyklos tėvams pareiškiau, kad turiu gauti vairuotojo pažymėjimą, todėl einu laikyti vairavimo egzaminų. Jie už galvos griebėsi: „Kam tau to, vaikeli?! Tėtis vairuoja, broliai padės...“ Bet užsispyriau, nes norėjau veiklos ir aktyvaus gyvenimo.

Mokslus taip pat baigėte? Kuo nusprendėte tapti?

Vienas protingas žmogus laiku pasakė, kad jeigu noriu ko nors pasiekti gyvenime, turiu lavinti ne tik fizinį kūną, bet ir protą. Todėl po tos stovyklos pirmiausia užsirašiau į vakarinę mokyklą, kad gaučiau vidurinį išsilavinimą. O į aukštąją įstojau, kai buvau jau dvidešimt devynerių, – studijavau dalykinį vertimą. Kruopščiai, atsakingai gilinausi į teisinę ir ekonominę kalbas, atrodė, kad tai pati praktiškiausia profesija nevaikštančiam žmogui. Baigiau bakalaurą, įstojau į magistrantūrą ir likus turbūt pusmečiui iki mokslų pabaigos pradėjau suvokti, kad ne man vien su popieriais sėdėti, – noriu aktyvesnės veiklos, bendravimo. Tiksliau, atlikusi trijų mėnesių praktiką apsisprendžiau, kad šito darbo tikrai nedirbsiu. Tačiau diplominį parašiau ir sėkmingai apgyniau. Per tą vasarą daug ką susidėliojau galvoje ir rudenį įstojau studijuoti personalo valdymo. Tapau personalo vadybininke, įsidarbinau vienoje bendrovėje. Patiko, nes turėjau galimybę bendrauti su žmonėmis. Nesigirsiu, kad siekti mokslų ar dirbti buvo labai lengva, – kiekviename žingsnyje susidurdavau su sunkumais. Tarkime, universitetas buvo nepritaikytas neįgaliesiems, kursiokai nešdavo mane laiptais. Dar daugiau problemų kildavo žiemą gausiai pasnigus – savo jėgomis net į paskaitas negalėdavau atvykti. Bet kai labai nori – viskas įmanoma.

Vėliau teko ir savo verslą turėti, bet tam reikia labai daug laiko ir nervų. Tačiau visada atrandu laiko ir energijos neįgaliųjų aktyvios reabilitacijos stovykloms: antrais metais dar grįžau kaip mokinė, o paskui daug metų ten dirbau trenere – vedžiau aerobikos ir vežimėlio valdymo technikos pamokas. Iki šiol kasmet važiuoju į stovyklą – trūks plyš tarp savo varžybų randu tam laiko. Man be galo svarbu ten būti, įkvėpti žmones, kaip kadaise padėjo man. Netikėtai atsidūrusiam ratukuose nepaprastai reikia tokio palaikymo ir žinojimo, kad jis – ne vienas.

Sugebėjote sukurti save. O asmeninį gyvenimą?

Turiu dukrą Aušrinę, pagimdžiau būdama 25-erių. Žinią, kad laukiuosi, priėmiau kaip didžiausią džiaugsmą, nors aplinkiniams ir net gydytojams atrodė, kad žmogui vežimėlyje tai yra katastrofa! Dukrai dabar devyniolika metų. Niekada nesigailėjau, kad ryžausi gimdyti. Vaikštanti ar sėdinti ratukuose yra tokia pati mama. Visos išgyvename tas pačias nemigo naktis ir tuos pačius džiaugsmus, kai kūdikis pirmą kartą nusišypso arba žengia pirmą žingsnį. Žinoma, man buvo kiek sunkiau, kai dukrytė pradėjo vaikščioti ir paskui ją būdavo sunkiau spėti. Negalėjau palydėti jos ir į pirmą klasę: tik atvedžiau iki durų, o toliau – laiptai laiptai... Kita vertus, mūsų ryšys labai stiprus, nes daug laiko leidome namuose kartu. Ir viską darydavome drauge: ruošdavome pietus, skaitydavome, žaisdavome, mokėmės... Galbūt jai anksčiau teko tapti savarankiškesnei, nes buvo daug dalykų, ko negalėdavau padaryti ar parodyti, tačiau paaiškindavau, kaip daryti. Šiemet ji baigė vidurinę ir išvažiavo studijuoti į Angliją. Drąsinu ją bandyti naujus dalykus ir atrasti kuo nori būti – sukurti savo gyvenimą ir mėgautis juo.

Turbūt nesuklysiu pasakiusi, kad šiemet Kalėdų Senelio prašysite išpildyti vieną didelę svajonę – sėkmingai nuvesti jus iki Tokijo parolimpinių žaidynių.

Tai – mano svajonė ir didysis tikslas. Bet norint patekti į parolimpines žaidynes, reikia dalyvauti atrankinėse varžybose ir gauti kvotą. Per ketverius metus nuo vienų žaidynių iki kitų vyksta vos penkerios atrankinės varžybos skirtingose šalyse ir patekti į jas šansų nelabai daug. Net ir ten patekus reikia užimti prizinę vietą, kad gautum bilietą į žaidynes. Kitais metais yra likusios vos dvejos kvotinės varžybos: vienos – Australijoje, kitos – Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Neįgaliųjų sporto federacija neturi tiek lėšų siųsti mus, sportininkus, į Australiją. Vienam žmogui tokia kelionė kainuotų keletą tūkstančių eurų. Bet dar turiu vilties dėl varžybų Emyratuose.

Apskritai žmogui gyvenime svarbiausia turėti tikslų ir nesusitelkti į savo problemas, negalvoti vien apie tai, ko negali. Geriau apsidairyti aplinkui – tikrai pamatysi daug galimybių ir būdų, kaip būti laimingam.

Ir sveiki žmonės skundžiasi sunkia dalia ir depresija, o jūs tarsi žinote paslaptį, kaip prikelti save gyvenimui.

Žmonės labai daug žino, yra apsiskaitę. Bet nieko nedaro. Tingi, vengia. O aš darau. Kartą išgirdau gerą patarimą ir pradėjau jį taikyti sau – penkių sekundžių taisyklė. Mūsų protas ir norai labai skiriasi. Proto tikslas yra atkalbėti mus nuo veiksmų, dėl kurių reikia labiau pasistengti. Todėl jeigu ko nors noriu arba turiu padaryti, o galvoje ima zyzti atsikalbinėjimas, tiesiog pradedu skaičiuoti: 5, 4, 3, 2, 1... ir einu daryti. Nes norint gyventi ir mėgautis gyvenimu, reikia ir pačiam stipriai pasistengti. Kiek kartų esu girdėjusi frazę: „Tau gerai! Tiek kalbų moki, tiek keliauji...“ Tačiau tai, kad dabar kalbu angliškai, ispaniškai, vokiškai, rusiškai, yra tik mano pačios darbo rezultatai. Nes kol kiti šiltai sėdėjo namuose ir žiūrėjo serialus, aš per lietų ar sniegą į paskaitas važinėjau. Todėl šiandien galbūt ir turiu daugiau šansų.

Kartais pagalvoju, kad daug kur gyvenime su savo ratukais ėjau ne gerai pramintais takais, o lyg per klampų smėlį yriausi. Bet yriausi! Užtat dabar galiu užtikrinti, kad nieko nėra per vėlu. Ir kad viską gali, kai labai nori.