Partizanų uniformas atkuriantis Giedrius Paulauskas: „Vasario 16-oji man yra atminties diena“
„Šią dieną galima švęsti ir šiuolaikiškai, bet aš Vasario 16-ąją mintimis keliauju į mūsų valstybingumo pradžią. Prisimenu savo senelius, augusius pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais. Ta karta užaugo stipriai suvokdama, koks šaliai yra svarbus valstybingumas. Ne atsitiktinai paskui ne vienas iš jų tapo partizanais“, – sako laisvės kovų karių aprangą tyrinėjantis dizaineris Giedrius Paulauskas (42).
Ištirti pokario partizanų uniformas, jas atkurti ir viską dokumentuoti – Giedriaus tikslai, kuriais jis gyvena nuo 2014-ųjų. Čia jam svarbios net mažiausios detalės. Tarkim, ši snieguota žiema džiugi dar ir dėl to, kad pagaliau galėjo natūralioje aplinkoje – miške – įamžinti maskuojamąjį partizanų apsiaustą.
Fotosesijai partizano uniformą ir baltą apsiaustą Giedrius vilkosi pats. Sako, kad jei pozuotų žmogus, su tuo neturintis nieko bendra, nuotraukos nebūtų tokios gilios.
„Tos fotografijos – galimybė iš šių dienų grįžti į praeitį. Aš taip įprasminu laisvės karių atminimą, – pasakoja. – Analizuodami nuotraukas matome, kaip partizanai rengėsi, kaip galėjo atrodyti, kokius ginklus, diržus naudojo.“
Vilkėti pokario kovotojų drabužiais jis įpratęs: atkuriamas uniformas visuomet pats matuojasi. Pasakoja, kad jos labai prigludusios, todėl verčia pasitempti. Gražiai atrodo, patogios judant, bet ir partizanų vadai tuomet yra pripažinę, ir Giedrius dabar patvirtina, kad aukšta apykaklė – nepatogi: neatsitiktinai pokariu persiuvant, tobulinant uniformas ji žemėjo.
Apie tai, kaip uniforma kito, Giedrius galėtų pasakoti ilgai. „Man tai labai įdomu. Anksčiau tuo Lietuvoje niekas rimtai neužsiėmė, – pastebi. – Atradau nišą. Aš tuo gyvenu.“
Su fotografe Monika Penkute jis sumanė partizanų gyvenimo detales, daiktus įamžinti visais metų laikais. Dabar laukia pavasario.
Seimas 2021-uosius paskelbė vieno ryškiausių partizanų vadų – Juozo Lukšos-Daumanto metais. Giedriui svarbu, kad laisvės kovotojų atminimas rūpi ne tik mažai saujelei žmonių.
„Noriu toliau kalbėti apie tą temą, ją nagrinėti, tirti. Siekiu, kad žmonės sužinotų, pamatytų, kokia buvo partizanų kasdienybė“, – sako, kad ir toliau norėtų eiti laisvės karių keliu.
Anksčiau garsėjęs kaip vienas stipriausių vyriškos mados kūrėjų šalyje, šiandien jis laimingas, kad savo patirtį kaip drabužių modeliuotojas gali panaudoti atkurdamas istorinius drabužius. Dabar tai – Giedriaus pagrindinė veikla. Jis vis dažniau įvairiuose projektuose kviečiamas dalyvauti ir kaip žmogus, mokantis vilkėti partizano uniformą, ir kaip to laikotarpio kariškų drabužių ekspertas.
Šiandien man atrodo, kad spintoje reikia turėti kuo mažiau drabužių, nes gyvenime yra prasmingesnių dalykų.
Prisipažįsta, kad kartais kyla minčių pokario partizanų uniformas pritaikyti XXI amžiaus žmogui. Tačiau daug laiko atimantys tyrinėjimai tokias mintis užgožia – jis tolsta nuo kasdienės mados ir dėl to nesigaili.
„Pastaraisiais metais labiau esu istorinėje madoje, ten jaučiu didesnę prasmę, būtinybę, – pasakoja. – Nešiojamųjų drabužių kolekcijos – labiau verslas, bet aš – prastas verslininkas. Nors ir ten galima užkoduoti žinutę, įkomponuoti istorinę detalę, datą, kuri nebūtinai turi būti suprantama ar matoma visiems. Tą dariau ir darau daugumoje savo kolekcijų, mano klientai pratę atrasti simbolius aprangoje ar aksesuaruose. Tačiau į Lietuvos mados istoriją norėčiau įeiti ne kaip vartotojiškumo skatintojas, o kaip istorinių drabužių rekonstruktorius. Manau, kad tą pačią aprangą galima dėvėti labai ilgai, ją vis atnaujinant, persiuvant, perdažant. Šiandien man atrodo, kad spintoje reikia turėti kuo mažiau drabužių, nes gyvenime yra prasmingesnių dalykų.“
Fotogalerija:
+12