Mykolė GANUSAUSKAITĖ (33) – kol kas vienintelė atkurtos Lietuvos menininkė, baigusi prestižinės Paryžiaus nacionalinės dailės mokyklos, įkurtos karaliaus Liudviko XIV laikais, magistrantūros studijas... Iš tėvų paveldėjusi verslumą, iš žirgų sporto perėmusi drausmę ir drąsą rizikuoti, meno rinkoje ji kol kas sėkmingai verčiasi be vadybininkų ir galerininkų. Naujausia „Arkoje“ eksponuota Mykolės paroda „Sija raiste“ – akivaizdus šios drąsos įrodymas.
Kokiomis aplinkybėmis tavo gyvenime atsirado Paryžius – juk ne dažnam mūsų menininkui jis būna svetingas?
Prieš penkiolika metų tėvai (mama – keramikė, tėtis rūpinosi kelių galerijų verslu) dairėsi galimybių Londone, jau turėjo galerijas Rygoje ir Kaune, tačiau vieną dieną su draugais vaikštinėjo po Paryžių ir Monmartre pamatė gatvės pavadinimą: rue des Saules (lietuviškai – Gluosnių gatvė, o Vilniuje mūsų namai yra Saulės gatvėje, negana to, tėčio vardas – Saulius) ir čia pat – nuomojamas patalpas.
Jau tapusi Vilniaus dailės akademijos freskos specialybės studente, vasarą nuvykau į Paryžių padirbėti tėvų versle. Gaila, apie tai tenka kalbėti būtuoju laiku, nes koronaviruso pandemijos krizė Paryžiuje galingai smogė tokiems verslams kaip tėvų ir šiandien liko nedaug vilčių, kad atsilaikysime. Tiesa, paauglystėje buvau katalikiškos bendruomenės Taizė stovykloje ir susipažinau su viena paryžiečių pora. Apsikeitėme elektroniniais adresais, bet mūsų draugystė nutrūko.
Tačiau tą pavasarį, kai ketinau įsidarbinti pas tėvus, gavau šios poros Velykų sveikinimą. Atsakiau ir pridūriau, kad tėvai Monmartre atidaro keramikos galeriją, gal vasarą pasimatytume. Susitikome ir paaiškėjo, kad to vaikino sesuo ruošiasi studijuoti privačioje parengiamojoje dailės mokykloje „PrépʼArt“. Ten nuėjau ir aš.