Paryžietiški aplodismentai: lėtas pokalbis su Šarūnu Bartu ir Ina Marija Bartaite

Nekomercinio kino kūrėjas 51 metų Š. Bartas – vienas ryškiausių ir pasaulyje žinomiausių lietuvių kino režisierių. Jo filmai buvo įvertinti apdovanojimais ne viename tarptautiniame kino festivalyje. Vis dėlto ištikimesnį gerbėjų ratą meistras turi ne Lietuvoje, o Vakaruose. Didžiausią – Paryžiuje, Prancūzijoje. Nuo vasario pradžios iki kovo pradžios Nacionaliniame Žoržo Pompidu meno ir kultūros centre Paryžiuje vyko išsami Š. Barto filmų retrospektyva. Netoli miesto centro esančioje galerijoje „Le Passage de Retz“ buvo atidaryta ir Š. Barto fotografijų paroda. Taip pat pristatyta į prancūzų kalbą išversta jo poezija. Tikras Paryžiaus užkariavimas! Paryžiečiai, ištroškę netipiško kino, į Pompidu centrą plūste plūdo ir negailėjo lietuviui aplodismentų.

– Rodyti savo kūrybą Pompidu, viename garsiausių šiuolaikinio meno centrų, – dažno menininko svajonė. Kaip prancūzai įvertino jūsų filmus, fotografijas?

– Šarūnas: Beveik mėnesį prabuvau Paryžiuje. Buvo rodomi visi mano filmai, taip pat ir „Tofolarija“, kurta dar prieš studijas Maskvoje. Pompidu centro prašymu retrospektyvai padariau filmą apie save. Jis buvo parodytas atidarymo vakarą. Ta proga prancūzų kalba buvo išleista kolektyvinė Robertʼo Bonamy knyga „Sharunas Bartas, ou les hautes solitudes“ („Šarūnas Bartas, arba Didžioji vienatvė“), į kurią sudėti analitiniai straipsniai apie mano filmus.

– Pasirodyti su savo filmais, fotografijomis ir poezija Paryžiuje – didžiulė atsakomybė. Tuo metu, kai Pompidu centre vyko retrospektyva, Paryžiaus kino teatruose buvo rodomas naujausias mano filmas „Ramybė mūsų sapnuose“.

– Ina Marija: Man labai patinka visi tėčio filmai, labai patiko ir retrospektyva Paryžiuje. Tik gaila, kad atidaryme negalėjau dalyvauti – filmavausi. Atvažiavo mano brolis Lukas. Ir daugiau žmonių iš mūsų šeimos buvo. Pompidu centre tvyrojo puiki, šilta atmosfera. Buvo jaučiama pagarba autoriui, jo kūrybai. Labai patiko ir tėčio fotografijų paroda – ten tokia graži, šviesi erdvė. Kai kurios nuotraukos buvo matytos, pati atrinkau negatyvus Pompidu centrui. Retrospektyva, fotografijomis žmonės labai domėjosi.

– Ar jūsų fotografijos kada nors buvo eksponuotos Lietuvoje?

– Šarūnas: Ne. Pirmą kartą jos buvo rodomos Paryžiuje. Tai – pirmoji personalinė mano fotografijų paroda. Fotografuoju nuo 7 metų. Pirmasis mano fotoaparatas buvo toks mažas senoviškas „Zenit“, kurį padovanojo močiutės brolis.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado Paryžius? Kažkada ten gyvenote su žmona aktore Katerina Golubeva – Inos Marijos mama.

– Šarūnas: Kai dariau filmą „Mūsų nedaug“, pradėjau dirbti su portugalų prodiuseriu Paulo Branco, dirbusiu Prancūzijoje. Paryžiuje beveik metus gyvenau keliose vietose: butelyje prie Rodeno muziejaus, paskui viešbučiuose. Visaip gyvenau. Taip, ir Katerina dirbo ten, Leoso (prancūzų kino režisieriaus Leoso Carax’o, red. past.) filmuose. Bet tai buvo vėliau.

– Kuo jums įdomus, kuo jus traukia Paryžius, kad dažnai ten lankotės?

– Šarūnas: Net nežinau, kuo jis įdomus. Aš prie Paryžiaus esu pripratęs. Tarp miestų nebejaučiu skirtumo – daug važinėju.

– Ina Marija: Man Paryžius – kaip antrieji namai, labai savas. Daug kartų ten buvau. Iš šalies jau nelabai galiu vertinti. Paryžiuje man patinka parkai, Orsė ir Rodeno muziejai, Šatlė aikštės gyvūnų ir augalų parduotuvių alėja, kurioje dažnai vaikščiodavome kartu su mama, kai buvau dar visai mažytė. Bet aš gimiau ne Paryžiuje – Vilniuje. Paryžiuje gyvena mano sesuo Anastasija, jai – 11 metų. Mama jos susilaukė su kitu vyru – režisieriumi Leosu Carax’u. Anksčiau važinėdavau į Paryžių aplankyti mamos ir sesers, dabar – tik sesers. Kartais ji atvažiuoja į Vilnių. Su ja šnekamės prancūziškai.

– Gal Prancūzija jums įdomesnė už Lietuvą?

– Šarūnas: Kaip ji man gali būti įdomesnė? Lietuva yra mano tėvynė ir mano namai. O Paryžius – turbūt didžiausias pasaulio kultūros centras.

– Ar save laikote pasaulio piliečiu?

– Šarūnas: Ne. Aš nelabai žinau, kas yra tas pasaulio pilietis. Visada grįžtu į Lietuvą.

– Jūsų filmuose daug gamtos vaizdų, paslaptingos tylos. Juostoje „Laisvė“ – Maroko dykuma, filme „Ramybė mūsų sapnuose“ – Lietuvos gamta, ežeras, kaimas. Manote, tik gamtoje galima panirti į apmąstymus, tik joje galima apsivalyti?

– Ina Marija: Bet filme „Trys dienos“ – miestas.

– Šarūnas: „Eurazijos aborigene“ – Maskva, Paryžius, Vilnius.

– O kodėl filme „Ramybė mūsų sapnuose“ vaidinate jūs pats, jūsų dukra Ina ir jūsų draugė smuikininkė Lora Kmieliauskaitė? Negana to, filmavote savo sodyboje ir nufilmavote net kaimynus. Ar nepasitikite profesionaliais aktoriais?

– Šarūnas: Kodėl? Ina filmavosi ir mano penkių minučių trukmės filme „Nieko nepraranda vaikai“, kai buvo mažutė. Ji nusifilmavo jau keturiuose filmuose ir yra, galima sakyti, aktorė. Mano filmuose dažnai dirba ir aktorių, ir ne aktorių. Pasirenku žmones, kurie tiktų tam vaidmeniui ir tai vietai. Taip, filmavome Bekupės kaime, septyni kilometrai nuo Giedraičių. Sodyba – mano, ežeras – ne.

– Kai tėtis pakvietė filmuotis toje juostoje, ar paaiškino, ką reikės vaidinti?

– Ina Marija: Jis šį tą užsiminė, kai man buvo 15 metų. Keista buvo ta jo mintis ir žiauriai netikėta. Bet kol viskas įvyko, praėjo daug laiko. Buvo įvairių bandymų, filmavimas peraugo į gyvenimo būdą, pasidarė labai savas. Aš neprisimenu būtent to momento, kai tėtis man pasiūlė, o aš pajutau: „Va būsiu aktorė.“ Buvo taip: „Mes kartu įgyvendinsime idėją, aš sutinku prie jos prisidėti.“ Tai buvo ilgas procesas.

– Kodėl į filmą įdėjote senos juostos fragmentų, kurioje dar maža Ina ir jos mama nufilmuotos Paryžiuje ant vaikiškos karuselės? Jos abi iki skausmo panašios.

– Šarūnas: Ne, ten Krėfeldo miestas Vokietijoje. Kažkada jame buvo filmuojama Leoso juosta. Tiesa, kitas gabaliukas iš Paryžiaus. Aš taip norėjau padaryti. O kodėl ne?

– Jeigu žiūrėsi į filmą kaip į autobiografinį – taip, tada aišku, kodėl jame tie kadrai.

– Šarūnas: Matote, labai daug žmonių įvairiose šalyse nežino realių istorijų, biografinių faktų, ryšių, kas ir su kuo. Ten niekas neparašyta. Jie žiūri filmą – ir jiems patinka. Daug kur su Ina pristatėme tą juostą, žiūrovai ją priėmė tokią, kokia yra.

– „Ramybę mūsų sapnuose“ pernai gegužę pristatėte Kanų kino festivalyje Prancūzijoje. Tai – ketvirtas jūsų filmas šiame festivalyje. Kaip jautėtės tokiame prestižiniame renginyje tarp pasaulinių žvaigždžių?

– Šarūnas: Ten – mieli žmonės. Rimti, įdomūs. Gerai ten jaučiausi.

– Ina Marija: Man irgi buvo smagu. Tik Kanuose baisiai daug triukšmo, chaoso, žmonių. Tai labai vargina. Daugiausia jaudulio buvo, kai po filmo premjeros lipome ant scenos. Abi su Lora kabinomės viena į kitą, nes kojos linko. Labai jaudinomės. Užlipome ant scenos, o žiūrovai ploja ir nesustoja. Plojo gal dešimt minučių.

– Ina, papasakokite, kur dar filmavotės, kaip sekėsi.

– Ina Marija: Filmavausi Kristijono Vildžiūno „Senekos dienoje“, taip pat čekų režisierės Bojenos Horackovos juostoje „Walden“, kurią ji suko Vilniuje. „Senekos dienoje“ veiksmas rutuliojasi Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, taip pat 1990-aisiais. Į jaunuolių meilės istoriją įpinti tų metų įvykiai, kurie Lietuvos žmonėms buvo labai svarbūs. Aš vaidinu Vakarę, o Simoną – Kaune studijuojantis aktorius Marijus Mažūnas.
Apie „Walden“ sunkiau papasakoti, neseniai baigėme antrąją juostos pusę. Filmavome ir praėjusią vasarą, ir žiemą. Toje juostoje – gal sutapimas – taip pat vaizduojami 1990-ieji, jaunų žmonių meilės istorija, blaškymasis, maištas, pokalbiai apie tai, kas vyksta aplinkui. Mano vaidmuo – vienas pagrindinių, o partneris – Laurynas Jurgelis, Oskaro Koršunovo studentas. Filme kalbame lietuviškai. Bet koks bus galutinis rezultatas, nežinau, net viso sumanymo nežinau. Su režisiere neteko kalbėtis būtent apie filmą; daugiau kalbėjomės apie tai, ką man reikės daryti, kokia turiu būti.

– Kaip reaguotumėte, jei filme būtų meilės scenų?

– Ina Marija: Bojenos juostoje buvo. Reikėjo ir apsinuoginti, ir bučiuotis.

– Ir kas kliudė tai daryti?

– Ina Marija: Buvo ir baisu, ir drovu. Bet įsijungus kamerai tas drovumas išgaruodavo kokią penktą sekundę. Iš tikrųjų man nebuvo labai malonu. Atsipūčiau su palengvėjimu, kai tos scenos buvo nufilmuotos.

– Ar patiko dirbti su K. Vildžiūnu?

– Ina Marija: Buvo smagu. Jis jaukus žmogus, juokdavosi iš mūsų kaip tėtušis, kai mums nesisekdavo. Bet kartais jam reikėdavo ir aštriau pasakyti.

– Kuris griežtesnis – tėvas ar K. Vildžiūnas? Kokia atmosfera, tvarka vyraudavo Š. Barto filmavimo aikštelėje ir kokia – K. Vildžiūno?

Tėtis visada būdavo šalia, pasakydavo patį taikliausią žodį. Ir niekada per daug. Mudu vienas kitą puikiai suprantame, mums nereikia daug žodžių.

– Ina Marija: Man ir pas vieną, ir pas kitą filmuotis buvo gerai, tačiau patirtys – absoliučiai skirtingos. Tėtis visada būdavo šalia, pasakydavo patį taikliausią žodį. Ir niekada per daug. Mudu vienas kitą puikiai suprantame, mums nereikia daug žodžių. O K. Vildžiūnas buvo sugalvojęs visokių įdomių psichologinių žaidimų, buvo įvairių pokalbių, personažų aptarinėjimų.

– Vis dėlto kai filme „Ramybė mūsų sapnuose“ į pagrindinio herojaus sodybą atvyksta buvusi jo draugė, kurią vaidina Klaudija Koršunova, akivaizdžiai matyti, kad ji – profesionali aktorė.

– Šarūnas: Profesionalus aktorius iš savo darbo užsidirba duoną pragyvenimui. Ji ten – natūrali, negali sakyti, kad vaidina. Tas trūkčiojantis mūsų dialogas toks ir buvo sumanytas.

– Ina, ar norėtumėte tapti aktore?

– Ina Marija: Nežinau, bus matyti. Po vidurinės buvau įstojusi į Vilniaus universitetą studijuoti prancūzų filologijos, bet studijas mečiau. Tiesiog nepajutau tikro susidomėjimo ir noro toliau gilintis į tą mokslą. Gal tai ir įdomu, bet ne man ir ne dabar. Yra daug puikių dalykų, tik reikia išsirinkti.

– Šarūnas: Palankiai žiūrėčiau, jei Ina pasirinktų aktoriaus profesiją, kodėl ne? Bet tai – jos sprendimas. Kaip ji padarys, taip bus gerai.

– Kokia mėgstamiausia jūsų aktorė?

– Ina Marija: Man labai patinka Tilda Swinton. „Narnijos kronikose“ ji įkūnijo blogąją Baltąją Raganą. Puiki ir Dereko Jarmano filmuose. Iš vyrų – Robertas De Niro.

– Trileris „Eurazijos aborigenas“, kuriame pagrindinį herojų taip pat vaidinate jūs pats, iškrinta iš jūsų filmų konteksto. Kodėl pasirinkote banditų temą?

– Šarūnas: Lietuva – ant tako tarp Rusijos ir Vakarų, mūsų istorija su šia tema susijusi. Visai neseniai galėjome laisvai judėti tik į vieną pusę – Rytų link. Dabar, atvirkščiai – tik į Vakarus. Seniai norėjau padaryti tokį filmą.

– Jūsų filmų personažai kalba mažai, užtat jų veidai rodomi stambiu planu, veiksmas lėtas, netgi ištęstas, bet tas lėtas tekėjimas slepia siekį gilintis į žmogaus egzistenciją. Ar „Laisvės“ herojai – tikrai kontrabandininkai, aiškiai nepasakyta. Filmo ašis – alinanti kelionė per dykumą. Galbūt į laisvę, į save?

– Šarūnas: Taip, kontrabanda – tik priežastis. Ten – Marokas, pakrančių apsauga stebi visus laivus ir laivelius, plaukiančius iš šalies, ir stabdo juos. Būna ir narkotikų gabentojų, ir mėginančių pabėgti. Marokas – gana uždara valstybė, nenorinti išleisti savo žmonių. Ten – konstitucinė monarchija, karaliaus valdžia neribojama, visi žmonės – jo nuosavybė. Natūralu, kad tuos žmones (filmo herojus, red. past.) pakrančių apsauga sustabdė. Ir tai – priežastis, kodėl vėliau filme jie bastėsi po dykumą.

– Ar sunkiai prikalbinote filmuotis arabę paauglę? Valentinas Masalskis ir ji suvaidino tiesiog idealiai.

– Šarūnas: Jos tėvas visą laiką buvo kartu su mumis. Tokie jų papročiai.

– Nuo ko pradedate naują filmą, jei, tarkim, neturite scenarijaus? Juk jūs mėgstate jo neturėti, tiesa? Kaip renkatės aktorius?

– Šarūnas: Iš pradžių yra kas nors neapčiuopiama, 10–15 puslapių aprašymas. Paskui kuriamas scenarijus. Trumpiausias buvo gal 70 puslapių. Scenarijus iš tikrųjų yra planas.
Aktorius renkuosi įvairiai. Maždaug būna aišku, kokio amžiaus ir kokių fizinių duomenų žmogaus reikia. Tada pradedame ieškoti. Einame per teatrus, dramos būrelius. Prancūzijoje, kur susukama keli šimtai filmų per metus, yra tokia profesija – aktorių atrankos režisierius. Jo darbas – turėti duomenų bazę. Tarkim, atvykus filmuoti į Prancūziją reikia aktorės prancūzės. Juk neperlėksi per visus teatrus pats – reikia žmogaus, kuris siūlytų. Kurioje nors kitoje šalyje, kur aktorių atranka nėra taip išvystyta, pavyzdžiui, Kryme, turėjome savo žmogų. Visada tokį asistentą savo grupėje turime, jis filmuoja, fotografuoja. Paskui iš tos filmuotos medžiagos ir renkuosi aktorius. Tai trunka ilgai, kartais tris ar keturis mėnesius.

– Ir niekada neapsirinkate?

– Šarūnas: Kaip galima apsirikti? Taip nebūna. Filmui ilgai ruošiamasi. Jei kas nors keičiasi darbo metu, keičiame ir scenarijų, pritaikome jį tam žmogui, kad geriau atsiskleistų. Jo vaidmenį galima pakeisti. Taip yra buvę ne kartą.

– Galima įtarti, kad „Ramybę mūsų sapnuose“ pradėjote filmuoti dėl Loros?

– Šarūnas: Tikrai ne. Filmas buvo sumanytas anksčiau, kai jos dar nepažinojau.

– Dėsninga, kad jūsų mylėtos ir mylimos moterys vaidina jūsų filmuose?

– Šarūnas: Normalus dalykas. Dažnai taip būna. Žmonės taip susipažįsta orkestruose, teatruose, kitose darbovietėse.

– Bet mūza ateina ir išeina...

– Šarūnas: O kas yra mūza? Aš nelabai žinau, kas ji. Tai – sugalvota sąvoka.

– …ir menininkas lieka vienas. Norite pasakyti, kad tos moterys – Katerina, pirmoji jūsų žmona ir sūnaus Luko motina, dabar Lora – nesuteikė jums įkvėpimo?

Tokiu dalyku, kaip įkvėpimas, aš apskritai netikiu. Svarbiausia – darbas.

– Šarūnas: Artimas žmogus – ar jis būtų kadre, ar už jo – visą laiką yra gyvenimo dalis. Bet tokiu dalyku, kaip įkvėpimas, aš apskritai netikiu. Svarbiausia – darbas.

– Ina, kaip sutariate su Lora?

– Ina Marija: Gerai. Visi ir gyvename po vienu stogu Valakampiuose: aš, sesuo Una Marija, tėtė, Lora, seneliai ir trys šunys. Unai – dveji metai, kartais mudvi labai dūkstame.

– Šalia namo – sodas, kurį reikia prižiūrėti, pieva, kurią vasarą reikia šienauti. Kas iš ūkio darbų labiausiai patinka?

– Ina Marija: Laistyti gėles. Gėlių pas mus daug.

– Šarūnas: Tai senas medinis namas. Atsitiktinai jį radau gal kokiais 1987-aisiais ar 1988-aisiais. Kartą Valakampiuose ieškodamas kambario, kurį ketinau nuomotis, paklydau. Pamačiau kažkokį namą ir nuėjau paklausti, kaip surasti reikiamą adresą. Radau tokią moterėlę ir sakau: „Gal norite parduoti šitą namą?“ O ji: „Kodėl ne?“ Man labai patiko vieta, nes ten miškas. Be to, visą laiką galvojome kraustytis į Vilnių. Pasikviečiau mamą. Pardavėme prosenelių (ir vienų, ir kitų) namus Šiauliuose, nes jie mirė. Ir tą namą nupirkome.