Paryžiuje gyvenanti Giedrė Rusytė: „Pajutau, kad išvažiavus ilgesys savo šaliai auga“

Šįsyk muzikinį gerumo vakarą, kai buvo galima aukojant prisidėti prie sotesnio Afrikos vaikų gyvenimo, Giedrė vedė su televizijos laidų vedėja Renata Šakalyte. Partneriai scenoje keičiasi, o viena ryškiausių šalies moterų su UNICEF draugauja jau ketverius metus – ją jau būtų galima vadinti šios organizacijos kas metus rengiamų labdaros koncertų veidu. „Labai džiaugiuosi, kad mane kviečia čia būti, be galo smagu prisidėti prie tokio projekto, – prisipažįsta. – Kai turiu galimybių, labdaros iniciatyvas visada palaikau. Dažniausiai tai būna labiau asmeninė pagalba. Smagu, kad daugelis Lietuvos žmonių nelieka abejingi, padeda vieni kitiems. Tai rodo tautos solidarumą. Man, gyvenančiai užsienyje, tai matyti labai gera. Manau, kad būdami maža tauta turime dar stipriau laikytis vieni kitų, padėti ir palaikyti.“

Kadaise Giedrės veidas šalies pramogų pasaulyje ir televizijoje buvo dažnai matomas. Juokiasi, kad pati negali patikėti, bet jau dešimtmetį ji Lietuvoje – tik viešnia. Kurį laiką gyveno Niujorke, o dabar penktus metus namais vadina Paryžių. Ten sukūrė šeimą, augina keturiolikmetį Majų ir ketverių Leo Shay. „Vienas sūnus – paauglys, kitas – mažiukas, tačiau man atrodo, kad vaikų amžius neturi didelės reikšmės, – mamos dar reikia abiem, – pasakoja. – Todėl šiuo metu svarbiausia mano veikla – būti mama. Man tai labai įdomu.“

Niujorke Giedrė baigė gemologijos studijas. Brangieji akmenys, papuošalai – jai labai įdomi sritis iki šiol. „Tai be galo patinka. Neturiu minčių sukti kur nors kitur“, – pasakoja. Su drauge, taip pat Paryžiuje su šeima gyvenančiu modeliu Margarita Švėgždaite prieš keletą metų įkūrė mažą įmonę „Maison Des Tresors“ – „brangenybių namą“. „Šią veiklą tęsiame, gražiai mergaitiškai augame. Mums tai labai patinka, – džiaugiasi Giedrė. – Prancūzijoje yra daug paveldo – senosios juvelyrikos. Mudvi daugiausia tuo ir domimės.“

Su televizija susijusios veiklos Paryžiuje ji neturi. Sako, tik sutapimas, kad retkarčiais vis pasirodo lietuviškos televizijos eteryje. Taip yra ne dėl to, kad jaustų begalinę ekrano trauką, o labiau dėl ten dirbančių žmonių. „Pasiūlymus apsvarstau ir, jei įdomūs, – priimu, – pasakoja. – Visada malonu grįžti į Lietuvą. Tai – mano namai. Parskrendu dėl darbų, bet tai būna ir proga aplankyti mamą, pamatyti draugus. Mano dienos Lietuvoje būna be galo užimtos, lakstau lyg pametusi galvą...“

Giedrė visada keliauja su vaikais. Ir šįsyk skrisdama į Vilnių jų nepaliko Paryžiuje. Tai berniukams būna proga pabendrauti su močiute, Majus Lietuvoje turi ir draugų. „Dar ir dėl to stengiuosi visada atsivežti čia atžalas, jiems tai – geriausia gyvos lietuvių kalbos mokykla, – pabrėžia. – Nesuprantu, kaip galima gyvenant svetur pamiršti gimtąją kalbą, kaip galima nemokyti vaikų kalbėti lietuviškai.“

Ji jaučiasi pasaulio pilietė ir mano, kad bet kurioje šalyje galėtų sėkmingai pritapti ir gyventi. Tačiau būdama toli sako supratusi, kad dažnai tai, ką turime čia pat, nepelnytai nevertiname.

„Mūsų šalis – labai graži, čia gyvena nuostabūs, talentingi žmonės. Todėl jei tik galiu prisidėti prie kokio nors Lietuvoje rengiamo projekto, visada tai darau, – prisipažįsta. – Pajutau, kad išvažiavus ilgesys savo šaliai auga, patriotizmas stiprėja. Gyvendama čia buvau mažesnė patriotė... Lietuva visada liks mano svarbiausi namai, nes čia gimiau ir augau. Čia gyvena mama. Čia man sava viskas, taip pat kalba, kultūra.“

Šįsyk Lietuvoje ji praleido tik kelias dienas, tačiau šią vasarą su šeima dar grįš ilgiau paviešėti. „Man labai patinka lietuviškos vasaros, – sako. – Čia ilsėdamiesi su vaikais važiuojame ir prie jūros, ežerų, ir kaime pabūname. Juk visi žinome, kad geresnių vasaros atostogų nei kaime pas močiutę nebūna!“