Paryžiuje gyvenanti menininkė Rūta Jusionytė: „Žengiu į etapą, kai Miuncho klyksmo nebereikia“

Po ketverių metų su savo kūryba grįžusi į Lietuvą, parodoje Rūta Jusionytė eksponuoja per pastaruosius dvejus metus sukurtus darbus. Daugelis pirmą kartą iškeliavo iš menininkės studijos Paryžiuje ir buvo parodyti viešai. Į parodos atidarymą susirinkusieji tai įvertino – jau pirmąjį vakarą net trys kūriniai buvo įsigyti kolekcininkų.

„Kiekvienas kūrėjas perteikia tai, ką jis mato aplinkui. Aplinka tarsi veidrodis atspindi kiekvieno iš mūsų gyvenimą. Tuos atspindžius žmonės gaudo ir todėl susitapatina su menininko darbais“, – sako Rūta Jusionytė, savo kūryboje itin pabrėžianti individo, asmenybės ir žmogaus būties temas. „Šiandien man artima graikų filosofija, – dar priduria, – jie sakė, kad nieko iš gyvenimo tikėtis nereikia, svarbu to nepamiršti ir gyventi carpe diem – šia diena“.

Rūtos Jusionytės paroda „Pusryčiai ant žolės“ yra Eduardo Manė paveikslo variacija. Aplink žaidimo „Monopolis“ lentą, ant kurios padėti trys mažyčiai namai ir du obuoliai, sėdi šeši personažai. Trys iš jų yra žmogaus ir gyvūno hibridai, įkūnijantys gyvūno charakterį turinčio žmogaus metaforą: vienas su dramblio galva, kitas su kiškio, trečiasis o su lokio. Draugiją jiems palaiko trys moterys: viena rankose turi žuvį, kita – kiškį. Paslaptimi pridengtos nuogybės atveria scenos erotinį matmenį.

„Žaidimas be aiškių ir apibrėžtų taisyklių atskleidžia ryšius, kurie sieja vyrus ir moteris. Šiame gyvenimo žaidime, tokie jaudinantys ir kontrastingi faktoriai kaip aistra ir protas, troškimas ir intelektas, instinktas ir pareiga tarsi susilieja, bet tuo pačiu metu ir priešinasi vienas kitam“- taip meninio žaidimo taisykles aiškina pati kūrėja ir sako, kad kiekviename iš mūsų gyvena vaikas, mama ir tėtis, mes patys renkamės pagal kokias taisykles žaisti savuosius žaidimus visuomenėje. Būtent tos taisyklės ir apsprendžia, esame laisvi, ar ne, laimingi, ar ne.

Šia paroda Rūta Jusionytė tarsi uždaro dviejų dešimtmečių savo kūrybos etapo duris. Ji sako, kad baigėsi periodas, kai ji mokėsi plaukti drumzliname vandenyje. „Atvykusi į Paryžių, – prisimena, – labai daug mokiausi, žiūrėjau, savinausi, bendravau su dailininkais, galerininkais, kolekcininkais. Kai atvykau, buvau vos 23-ejų, teko pačiai išsiaiškinti, kas vyksta ir kokios žaidimo taisyklės egzistuoja. Vėliau, nuo 25-erių iki 40-ies, įrodinėjau sau ir kitiems, ką galiu. Šiandien, rodos, žengiu į naują etapą, keliu visiškai naujus klausimus“.

„Rūta triumfuodama įveikė jos viduje degusius skausmingus iššūkius – istorijos naštos, išeivijos, egzistencinio nerimo, intymaus kvestionavimo, – todėl dabartinis jos menas tapo išgrynintos brandos rezultatu. Jos veikėjų šypsenos kalba apie pasitikėjimą gyvenimu, dabar jau be pykčio ar baimės, apie naują taiką ir koheziją su pasauliu. Jos kūriniai nebe tokie ekspresyvūs, nebe tokie momentiniai, nebe tokie emociniai – dabar Rūtos menas įvaldo ne tokią intymią, o veikiau universalią, simbolinę, netgi mitologinę kalbą.

Mitologinis bei simbolinis repertuaras – kentaurai, vilkės, sparnuotos būtybės –  egzistavo ir anksčiau, bet tas pasaulis buvo ekspresyvus, perteikė tai, kas keliaudavo iš tolimų, gilių asmeninių jutimų – skausmo, pykčio, melancholijos, kvestionavimo, geismo.  Dabar jos skulptūros alsuoja ramybe, švelnumu – bruožais, kurie liudija stiprios sielos įveiktus iššūkius, įveiktą desperaciją, kol buvo pasiektas moralinis apsivalymas, susitaikyta su Pasauliu ir Kitu; taigi Rūtos kūryba jau tapo kitokia“, - prieš parodą taip apie Rūtos Jusionytės kūrybą Prancūzijoje rašė žurnalistas ir meno kritikas Mikaëlis Faujouras.

Menininkė su jo požiūriu sutinka: „Žengiu į etapą, kai Miuncho klyksmo nebereikia, kai norisi mažiau ekspresijos, o daugiau lėto ir ramaus buvimo studijoje, šalia darbų. Kuriu taip, kad nebūtų pamiršta ir „gero gyvenimo idėja“.

Nors jau daug metų gyvena Paryžiuje, su savo kūriniais Rūta Jusionytė visada grįžta į Lietuvą. „Tik taip esu savimi, – sako. – Lietuva mane formavo, paklojo man pamatą. Štai kodėl šiandien galiu mąstyti apie Lietuvos ir Prancūzijos charakterius, juos analizuoti, ieškoti mėginti balanso, iš abiejų kultūrų pasiimti tai, kas man tinka, kas artima ir nekreipti dėmesio į tai, ko nenoriu, kas nepriimtina“. 

Rūtos Jusionytės personalinė paroda Vilniaus Užupio galerijoje „Menų tiltas“ veiks iki gruodžio 20 dienos.