Pasakė ruoštis „įsimintinam vakarui“: tą vakarą Miglę grupiškai išprievartavo, bet tai buvo tik pragaro pradžia

Istorija su 15min portalu pasidalino „Lietuvos Caritas“.

Mig­lė (vardas pakeistas) augo mažame kaimelyje, daugiavaikėje šeimoje, kurioje netrūko nepritekliaus – tiek materialinio, tiek emocinio. Vaikystė, pažymėta stoka ir nesaugumu, paliko gilų pėdsaką. Todėl išvykimas studijuoti į didmiestį jai atrodė kaip galimybė pradėti kitokį gyvenimą – kupiną vilties, naujų pažinčių, atradimų.

Studijos, nauji draugai, nauja aplinka – ir tuo metu jos gyvenime atsirado vaikinas. Jis buvo vyresnis, vairavo automobilį, atrodė pasitikintis savimi, buvo mandagus ir dėmesingas. Atidarydavo duris, kviesdavo į kavinę, pasiūlydavo pavežti. Miglei tai atrodė kaip nauja realybė – tarsi svajonė, kurioje pagaliau atsirado žmogus, galintis atverti platesnį pasaulį.

Santykiai pamažu stiprėjo. Vaikinas rodė didelį susidomėjimą Miglės gyvenimu – norėjo pažinti jos šeimą, gimines, draugus. Nors Miglė nedrąsiai žiūrėjo į mintį parodyti aplinką, iš kurios kilo, jis tikino, kad jam tai nesvarbu. Jie nuvyko į jos namus, jis susipažino su mama.

Po šios pažinties vaikinas vis dažniau pradėjo kalbėti apie bendrą ateitį. Jis sakė norintis būti kartu, bet tvirtino, kad Lietuvoje perspektyvų nėra – reikia vykti į užsienį užsidirbti. Iš pradžių kalbėjo apie išvykimą vienas, vėliau pasiūlė kartu važiuoti ir Miglei. Esą kam jai tie mokslai, jei „čia vis tiek nėra ateities“.

Mig­lės mama iš pradžių tam nepritarė, tačiau pačiai Miglei tai atrodė kaip galimybė pakeisti gyvenimą. Kartu ją slėgė ir kita baimė – kad atsisakius nutrūks ryšys su vaikinu. Galiausiai buvo nuspręsta vykti į Angliją.

Pasiruošimu rūpinosi vaikinas. Jis tikino, kad viskas sutarta: kelionė automobiliu, gyvenamoji vieta, darbo galimybės – gal kavinėje, gal kitur. Miglei sakė niekuo nesirūpinti.

Išvykimo dieną, jau prieš pat atvykstant vaikino draugui, su kuriuo turėjo vykti, jis staiga pasakė, kad negali važiuoti – neva iškilo problemų šeimoje. Tačiau ramino Miglę: viskas jau sutarta, draugas viskuo pasirūpins, o jis pats atvyks po kelių dienų. Miglei buvo baisu, tačiau ji nenorėjo parodyti savo baimės ir suabejoti tuo, kas, atrodė, jau suplanuota.

Kelionės pradžioje viskas atrodė įprasta. Miglė daugiausia snaudė arba žiūrėjo pro langą, nes nelabai suvokė, kur važiuoja – tai buvo pirmoji tolima kelionė už Lietuvos ribų. Ji net nežinojo, kad kelionės tikslas – ne Anglija, o Olandija.

Atvykus ją nuvežė į butą. Ten buvo keli vaikinai ir kelios kitos merginos. Miglei pasirodė keista atmosfera – keisti žvilgsniai, šypsenos, neįprastas bendravimas. Jai pasakė ruoštis „įsimintinam vakarui“.

Tą vakarą Miglė buvo grupiškai išprievartauta. Prievarta buvo filmuojama, ji buvo mušama, o jos prašymai ir ašaros niekam nerūpėjo. Ji kartojo savo vaikino vardą, tikėdama, kad jis ateis ir ją išgelbės. Prireikė daug laiko suvokti, kad jis taip ir nepasirodys.

Po patirtos prievartos jai buvo pasakyta, kad nuo šiol ji yra „patikrinta“ ir kasdien turės aptarnauti vyrus. Jai buvo aiškinama, kad ji yra skolinga už kelionę ir „apsaugą“, o priešintis nėra prasmės – atidirbs ir galės grįžti namo, gal net kažką užsidirbti. Apie darbą kavinėje ar kitokias galimybes buvo liepta pamiršti – esą ką tokia „kaimietė“ galėtų nuveikti.

Mig­lės dienos slinko tarsi rūke. Ji dažnai buvo apsvaiginta narkotinėmis medžiagomis, verčiama stovėti viename iš Amsterdamo „langų“, kasdien patirdama seksualinę prievartą. Iš pradžių dar ruseno viltis, kad vaikinas ją suras, tačiau ilgainiui tapo aišku, jog pagalbos nėra. Vienintelė jos mintis buvo, kad mama niekada nesužinotų, kas jai nutiko.

Visos viltys ir svajonės sudužo. Miglė jautėsi kalta, nešvari, bevertė – dėl savo naivumo ir patiklumo. Tik po ilgo laiko, silpstant sveikatai, krentant svoriui ir, tikėtina, sumažėjus sąvadautojų budrumui, jai pavyko pabėgti.

Su 15 min viena iš prekybos žmonėmis istorijų pasidalinusi socialinė darbuotoja su nukentėjusiąja susipažino, kai ją į „Lietuvos Caritą“ nukreipė Olandijos tarnybos, derinant jos grįžimą namo. Mergina buvo išsekusi, išsigandusi ir visiškai praradusi viltį. Prireikė nemažai laiko, kol pavyko užmegzti bent minimalų pasitikėjimą ir pradėti galvoti apie pagalbą bei tolesnio gyvenimo atkūrimą.

Sugrįžus laukė ilgas gijimo kelias – tiek nuo fizinių, tiek nuo psichologinių sužalojimų. Miglė bijojo, kad ją suras. Bijojo, kad kiti sužinos. Bijojo, kad niekada nebegalės pasitikėti žmonėmis ir kurti santykių. Ją kamavo panikos priepuoliai. Ji sakė, kad niekada nepamirš to, kas įvyko, kad viduje jaučiasi tuščia ir palikta, o gyvenimą temdo nuolatinis klausimas – kodėl tai nutiko.

„Jeigu tada nebūčiau patikėjusi tuo žmogumi, ar viskas būtų buvę kitaip?“ – svarstė ji. Atrodė, kad trumpam gyvenime sužibusi viltis apie kitokį rytojų buvo žiauriai sutrypta, o nuo to momento viskas ėmė ristis tik žemyn.

Lietuva – ne tik tranzito, bet ir tikslo šalis

„Kaip rodo „Carito“ ir kitų organizacijų patirtis, visų pirma išnaudotojai taikosi į socialiai pažeidžiamus, vienišus, krizėse esančius žmones. Dar pažeidžiamesni – turintys priklausomybių. Net jei aukos ir nėra priklausomos, jas dažnai siekiama įtraukti į narkotikų ar kitų kvaišalų vartojimą, nes taip dar lengviau jas valdyti“, – sako „Lietuvos Carito“ vadovės pavaduotoja Vaida Kasulaitienė.

Kalbant apie prekybą žmonėmis, Lietuva yra ir tranzito, ir tikslo šalis. Pasak V.Kasulaitienės, Lietuvos piliečiai užsienio šalyse išnaudojami prekybai žmonėmis nusikalstamoms veikoms, priverstiniam darbui, seksualiniam išnaudojimui, fiktyvioms santuokoms, sukčiavimui, elgetavimui. Nepilnamečiai verčiami vogti, o mergaitės seksualiai išnaudojamos. Verbuojami pažeidžiamų šeimų vaikai, gyvenantys globos namuose ir pan.

Lietuvoje išnaudojami trečiųjų šalių piliečiai priverstinai įdarbinami nežmoniškomis sąlygomis. Be teisės rinktis seksualiai išnaudojamos moterys masažo salonuose. Prekyba žmonėmis keliasi į kibernetinę erdvę, kur nėra pakankamai įgūdžių bei priemonių nustatyti aukas, patraukti prekeivius baudžiamojon atsakomybėn.

„Prekyba žmonėmis, jau seniai tarptautinio masto, tad kova su ja – ne vien policijos, nevyriausybinių organizacijų (NVO) ar valstybės, o, kaip sakė popiežius Pranciškus, – visos žmonijos rūpestis. Būtent jis ėmėsi burti įvairių sričių profesionalus: teisininkus, policijos pareigūnus, socialinius ir humanitarinius darbuotojus, Bažnyčios atstovus, kad galėtų tarpusavyje dalintis patirtimi ir ieškoti veiksmingų sprendimų žmogaus orumui apginti. Nuo 2014 metų Bažnyčios ir teisėsaugos iniciatyvas prieš prekybą žmonėmis telkia Romoje įsteigta tarptautinė Šv. Mortos grupė.

Šv. Mortos grupės atstovė prie „Lietuvos Carito“ V.Kasulaitienė kviečia pastebėti pažeidžiamus žmones, kurie tampa išnaudojimo aukomis.

„Vien Lietuvoje nevyriausybinės organizacijos per metus padeda daugiau nei 300 prekybos žmonėmis aukų. Deja, šis skaičius neatspindi realybės. Išnaudojami žmonės nugalinami bauginant, pasitelkiant smurtą, psichotropines medžiagas. Dažnai bijo kreiptis pagalbos, nežino, kur ir kaip išsivaduoti iš spąstų, todėl dalis aukų lieka nepamatytos“, – kviesdama nelikti abejingiems pastebėjus grėsmingus signalus apie galimai trypiamą žmogaus orumą ar spendžiamus vergijos spąstus sako „Carito“ atstovė.

Kur kreiptis nukentėjus nuo prekybos žmonėmis Lietuvoje

• Įtariant išnaudojimą ar nukentėjus nuo prekybos žmonėmis skambinkite bendruoju pagalbos telefonas 112.
• Humanitarinę, socialinę, emocinę, psichologinę, teisinę pagalbą nukentėjusius nuo bet kokio išnaudojimo, smurto ar kitų nusikaltimų teikia „Vilniaus arkivyskupijos Carito" Nukentėjusių nuo nusikaltimų pagalbos centras.
• Kiti pagalbos telefonai Lietuvoje čia.

Kur kreiptis nukentėjus ar įtariant išnaudojimą užsienyje

• pirminė informacinė konsulinė pagalba visą parą teikiama tel. 852362444, pilieciai@urm.lt.
• pagalbą nukentėjusiems ir galintiems nukentėti teikia Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos toje valstybėje. Pagalbą ir saugų grąžinimą į Lietuvą organizuoja konsulas.
• bendruoju pagalbos telefonu Lietuvoje 112 .