Pasakiškos vestuvės Balyje: po šniokščiančiais kriokliais jaunieji prisiekė amžiną meilę

„Suknelė permirko kiaurai per kelias sekundes. Lipau laiptukais žemyn altoriaus link, Trevoras manęs ten jau laukė – taip pat iki paskutinio siūlelio permirkęs, bet šypsodamasis, laimingas“, – pasakoja Lina. Emocijos buvusios tokios stiprios, širdis taip džiūgavo, kad lietaus sako nė nejautusi – tik iš Viktorijos pasakojimų ir nuotraukų pamatė, kad kunigas laikė žiedus vandens pilnoje saujoje, kad ant torto kaupėsi lietaus balutės... „Viktorija net lietuje išvydo grožį“, – susižavėjimo neslepia nuotaka.

Jau septynerius metus Didžiojoje Britanijoje gyvenanti ir transporto įmonėje dirbanti klaipėdietė Lina su Trevoru susipažino prieš pusantrų metų. Ar ji tekės už jo, Trevoras paklausė vos po trijų draugystės mėnesių. Dėl savo jausmų neabejojo ir Lina: „Jis – mano išsvajotas.“ Pradėjusi planuoti vestuves, pora iškart atsisakė idėjos tuoktis Lietuvoje arba Anglijoje, nes orai abiejose šalyse labai jau neprognozuojami, dažnai lyja. Savo meilę sutvirtinti rinkosi tarp Šri Lankos, Kosta Rikos ir Balio. Bet Šri Lankoje – liūčių sezonas, Kosta Rika netiko, nes pora norėjo oficialios ceremonijos, o dėl tam tikrų papildomų dokumentų ten susituokti būtų galėję tik po pusmečio ar net po metų.

„Balis – tropinis klimatas, kriokliai ir žaluma – buvo būtent tai, ką abu įsivaizdavome, norėjome ir svajojome prisiekti savo meilę vienas kitam, – pasakoja nuotaka. – Abu aiškiai žinojome, ko norime. Kadangi ir Trevoras, ir aš jau buvome kartą tradiciškai tuokęsi, šįkart norėjome visko kitaip. Kad nereikėtų sukti galvos dėl svečių ir rūpintis, ar jiems nieko netrūksta, ar gerai jaučiasi, ar visi sotūs, ar draugiški vieni kitiems... Norėjome savo šventę išgyventi tik patys – visa širdimi, siela mėgautis ta diena. Todėl pasirinkome geriausią sprendimą – tik jis ir aš!“

Kad santuoka galiotų ir Lietuvoje, ir Didžiojoje Britanijoje, prieš tai reikėjo nemažai dokumentų parengti ir institucijų aplankyti. Padėjo vedybų planuotojai Balyje – kiekvieną Linos atsiųstą dokumentą kruopščiai derino su Indonezijos institucijomis ir patvirtino. Jie siuntė ir galimų tuoktuvių vietų nuotraukas. Jaunavedžiai išsirinko Nungnung krioklį.

Dar nebuvo sutarta vestuvių vieta ir data, bet dėl fotografės Lina buvo tikra nuo pirmo vestuvių planavimo žingsnio. Prieš daug metų pasijuto užburta klaipėdietės fotografės Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės kuriamų nuotraukų, o kai atėjo jos laikas, net neabejojo, kam patikėti įamžinti vestuvių ceremoniją. „Žinojau, nesvarbu, kur atsidursime ir kas vyks, jei turėsime Viktoriją, viskas bus gražu. Tik ji galės geriausiai išjausti, pamatyti ir nutapyti mūsų pasaką“, – buvo įsitikinusi nuotaka. Fotografę jiedu su Trevoru į Balį atsiskraidino penkioms dienoms – pirmiausia norėjo, kad pailsėtų po kelionės ir panirtų į Balio atmosferą. Viktorija juokiasi, kad neretai fotografuoti tenka vos ne tiesiai iš lėktuvo išlipus: „Atkeliauji, čiumpi kameras ir dieną arba dvi dirbi. O šįkart pailsėjusi, prisiplaukiojusi Indonezijos deivių apsuptyje nesilioviau už viską dėkoti. Buvau laimingiausia fotografė!“

Vestuvių dieną pliaupiantis lietus išgąsdintų kiekvieną nuotaką ir vestuves turintį įamžinti fotografą, tačiau Viktoriją nuteikė kaip tik smagiai. „Vanduo yra mano stichija, – neslepia fotografė. – Kai Lina man pirmą kartą turbūt prieš gerus metus ar dar anksčiau parašė, labai kruopščiai planavo, kokią pasaulio šalį išsirinkti vestuvėms, kokiu paros metu planuoti santuokos ceremoniją, kad būtų malonus oras ir graži šviesa. Sutarėme anktyvą rytą, kad saulė nebūtų per aštri. Regis, tiek daug šauktasi saulės, o gyvenimas ar Balį saugančios deivės nusprendė savaip. Ir labai gerai: jei būtų įprasta saulėta diena, jaunavedžių istorija būtų buvusi kita. Saulės šviesa kitaip nupiešia portretus, išryškina šešėlius, sustiprina kontrastus. O lietus netikėtai suteikė ypatingų spalvų, žalią pažadino visu sodrumu. Lietui pliaupiant, juokdamasi jauniesiems sakiau: „Jums tikrai reikėjo tokio vandens mylėtojo kaip aš, kad šią dieną išgyventumėte su džiaugsmu.“