Pasąmonės labirintai: kaip giminės „programos“ veikia mūsų gyvenimą?
Ar sudėtingos pasąmonės struktūros gali daryti įtaką likimui: lemti ne tik mintis, bet ir veiksmus? Kaip jos blokai gali keisti paveikti kelias šeimos kartas? Ir kada reikia kreiptis į specialistą, norint ištaisyti tai, kas trukdo gyventi? Verslo psichologė, penkių knygų autorė ir konsultantė Eglė Kijevič dalijasi savo patirtimi ir įžvalgomis šia nauja ir aktualia tema.
Pradėkime nuo to, kas yra pasąmonė ir kodėl ji tokia svarbi mūsų kasdieniniame gyvenime?
Pats žodis turi daug įvairiausių apibrėžimų. Nėra vieningos nuomonės, kas tai yra. Asmeniškai man pasąmonė yra informacinis laukas. Tai yra tas lygmuo, kuriame saugoma visa informacija apie žmogų. Ji talpina daug žinių tiek apie šį gyvenimą, tiek apie buvusius, apie šeimos sistemas ir jų emocines patirtis.
Mes turime aibę protėvių, kurie perdavė genetinę informaciją – vadinu tai fizine DNR – ir tuo pačiu psichoemocinę DNR. Tai sunku pačiupinėti, bet galime pajausti ir nesąmoningai atkartoti šeimos sistemų scenarijus, giminės likimus. Ir sėkmingai tai darome. Atkartojame situacijas.
Ar tai reiškia, kad mūsų pasąmonė yra lyg ir užprogramuota?
Mes daug ką norime suprasti protu, tačiau tai neveikia. Kartais mes elgiamės taip, kaip – protu suvokiant – neturėtume elgtis, bet vis tiek tą darome, nes jaučiame, kad taip turime.
Čia galime pereiti prie termino „pasąmonės programos“. Tai nesąmoningi psichologiniai mechanizmai, kurie įsijungia nevaldomai. Pavyzdžiui, žmogus ramiai sėdi ir jį apima didelis kaltės jausmas, lyg būtų nužudęs žmogų. Arba apima liūdesys, lyg būtų palaidojęs visą šeimą.
Kiek žmogus yra pasiruošęs dirbti su visa ta giluma? Ar pakanka tik psichologo pagalbos, kalbant apie vaikystę, mamą, tėtį ir kitus santykius?
Be abejo, kiekvienam pakanka tiek, kiek jis yra pasiruošęs priimti informaciją. Galima nugyventi gyvenimą, galvojant, kad Lietuva yra visas pasaulis. Kitam bus kitaip.
Kada verta giliau patyrinėti pasąmonės programas?
Kai žmogus jau yra išbandęs viską, kas yra suvokiama protu, tačiau jaučiasi ne kaip, reiškia, kad problema yra gilesnė ir subtilesnė.
Panašiai kaip ir su ligomis: niekas iš karto neoperuoja žmogaus po pirmo vizito. Daromi tyrimai, žiūrima, kaip išvengti.
Žmonės kartais nori tai išbandyti iš smalsumo, tačiau gali gauti per nagus. Nereikia čia lįsti, jei viskas gerai. Žala gali būti didesnė nei nauda.
O kokios pasąmonės struktūros gali lemti, kad žmogus vis grįžta į tas pačias situacijas, tas pačias emocines kilpas?
Žmogus turi pats suprasti, kad ką bedarytų, kaip bandytų spręsti problemas, jis atsiduria spąstuose, kai seni metodai nepadeda pasiekti naujų rezultatų. Dalį tokios situacijos lemia ir tai, kad jis pats yra užstrigęs ir nemato priežasties, kodėl reikia išspręsti vieną ar kitą esminį klausimą.
Kartais, pats to nenorėdamas, žmogus renkasi atsidurti stagnacijoje, jis kartoja tas pačias programas, nes bijo pokyčių. Tokios emocinės kilpos tampa naudingomis gilesniame suvokime. Tada gali ateiti liga, kuri yra naudinga, nepranykti skurdas, kuris ir yra naudingas, nes leidžia likti komforto zonoje – stovėti vietoje.
Norėdamas ištrūkti iš tokio užburto rato, žmogus privalo tapti savo gyvenimo šeimininku: kuo labiau pažįsti, kas tave valdo, tuo geriau valdai situacijas.
Vienok, kartais yra naudinga būti auka, būti amžinu vaiku, neužaugti, neprisiimti atsakomybės. Dažniausiai tai darome nesąmoningai.
Kodėl moterys patenka į situacijas, kur jos yra auka? Ar tai susiję su šeimos auklėjimu ar tai pasąmonė?
Viskas yra pasąmonė. Tai lyg įrašas. Mano mama buvo auka, močiutė buvo auka, aš irgi.
Kaip tai galima pavadinti? Pavyzdžiui įsitikinimu, kad aš esu nevykėlė.
Senovėje kai kurie berniukai buvo kastruojami, taip atimant savarankiškumą. Jei vyro gyvenime, kaip ir jo tėvo bei senelio gyvenimuose, už juos viską darė mama, taip atimdama savarankiškumą, tai jis nesąmoningai elgsis taip pat.
Arba įsitikinimas, kad negaliu sukurti verslo: tai programa, kuri reiškia, kad negaliu būtent šiuo būdu išreikšti savęs, nes tai yra nesaugu. Nesaugu būti kitokiu, reikia būti kaip visi.
Visa tai atėję iš kitų kartų, iš sovietmečio, kai verslininkai visada buvo laikomi sukčiais ir vagimis. Giluminės baimės neleidžia būti savimi. Nors dabar kiti laikai, bet žmonės vis dar vadovaujasi senomis programomis, jiems atrodo, kad taip turi būti.
Sėkmingi žmonės yra tie, kurie sugebėjo pasipriešinti šioms programoms?
Gal kiek per drastiška taip sakyti. Kai kurie žmonės gyvenimą mato labiau siaurai, nors turi daug ambicijų ir daug norų. Turi loginį mąstymą, bet vis tiek bijo kurti. Bijo kritikos.
Viena mano klientė bijo pradėti savo verslą, nes vaikystėje jos mamą, prekiaujančią turguje, apiplėšė ir viską pavogė.Ta trauminė patirtis persidavė jai. Taip uždedamas blokas ir moteris nenori nieko daryti. Vis dėlto tai įvertinus, galima pradėti veikti be baimių.
Lyderiai, kurie tiki savimi ir savo idėjomis, yra tie, kurie gerai pažįsta pasąmonę ar yra psichiškai labai atsparūs? Jie yra kitokie?
Paklauskime lyderių, ką jie daro? Jie daug investuoja į save ir žinias: medituoja, lankosi pas specialistus, treniruoja savo vidinį pasaulį kasdien. Tai giluminis, vidinis darbas. Visi, kurie nori būti tokie, turi nusiteikti pirmiausiai vidiniam darbui, o tik po to išoriniam. Nes verslą lengva sukurti, bet sunku išlaikyti.