„Kai dabar žiūriu į savo knygos viršelį su žuvimi, tas neseniai savaime suprantamas gyvenimas, kelionės ir išgyvenimai atrodo lyg ryškus filmas, kurį mums rodė ant baltos drobulės“, – prisipažįsta žurnalistas, keliautojas ir kelionių vadovas Liudas DAPKUS (48), savo aistrai pažinti pasaulį paskyręs knygą „Žuvis, kuri supainiojo duris“.
Dar Vilniaus knygų mugėje, kur apie įvairius pasaulio kampelius pasakojanti publicistinių novelių rinktinė ir buvo pristatyta, Liudas lenkė pirštus – ir jų vos užteko – vardydamas, kokios kelionės laukia šiais metais: jis ketino lydėti atradimų ištroškusių turistų grupes po Pietų Ameriką ir Kanadą, atostogoms su šeima buvo užsisakęs viešbutį Turkijoje (ne prie jūros, bet prie... upės, kur vėžliai tuo metu deda kiaušinius, o pabodus juos stebėti laukė ekskursija į unikalius senovinius urvus) ir kišenėje jau turėjo bilietus į Portugaliją. Dar paminėjo, kad būtinai, kaip ir kasmet, nepraleis progos apsilankyti Italijoje.
Kaip jaučiatės, kai koronavirusas vienu ypu nubraukė bent jau artimiausių kelionių planus ir privertė užsidaryti namuose?
Nebus šįmet Turkijos, o vėžliai pagaliau turės tikrą ramybę nuo mūsų padermės. Kurį laiką. Nežinau, ar vasaros viduryje bus galima skristi į Portugaliją. Manau, po šitiek metų keliavimo ir nesibaigiančio judėjimo dabartinė pauzė yra labai vertinga ir padeda suprasti naujus dalykus apie pasaulį ir save. Tai, kas dabar vyksta (ar nustojo vykti), – dar vienas labai aiškus ženklas tiems, kurie juos moka skaityti. Ši planeta jau pasidarė per maža, kad patenkintų augančius žmogaus poreikius, todėl juos teks pažaboti, jei norime apskritai išlikti.
Gimiau okupuotoje, uždarytoje šalyje, vaikystėje pasaulis atrodė didelis, tolimas, nepasiekiamas. Tačiau man, kaip ir daugybei bendraamžių, labai pasisekė. Mūsų alkis, mūsų troškimas ištrūkti ir pamatyti pasaulį buvo patenkintas su kaupu. Tai, ką ten radome, supratome ir parsinešėme į savo šalį, kūrė ne tik mus – keitė pačią Lietuvą. Ir tai niekur nedings, nors dabar viskas galbūt atrodo niūru ir pavojinga.