Pasaulinę šlovę pelniusi solistė Asmik Grigorian: „Mano svajonės yra kitur nei vaidmenys“

„Aš tikėjausi, kad bus gerai. Tačiau, kad taip – nebūčiau pagalvojusi“, – prisipažino solistė, dar prieš išvykstant į Zalcburgą iš prezidentės rankų atsiėmusi ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių.

„Aš pripratusi daug ką gauti avansu ir tai mane verčia tik dar labiau stengtis. Labai džiaugiuosi galėjusi atidirbti tą kryžių“, – šypsojosi Asmik.

Augote operos solistų – Irenos Milkevičiūtės ir Gehamo Grigoriano šeimoje. Ar nemanote, kad jūsų likimas buvo nulemtas dar tik gimus?

Manau, kad buvo. Buvo ir pasipriešinimo iš mano pusės, tačiau gavau talentą. Mano balsas – Dievo dovana, kaip ir gebėjimas greitai mokytis. Turėjau visą reikalingą komplektą. Manau, kad tai ir buvo tam tikras ženklas, kur turėjau būti.

Užsiminėte apie pasipriešinimą... Kaip jis atrodė?

Šeima niekada nelėmė, kas mes turėtume būti. Kiekvienas mūsų – individas, atskiras pasaulis. Mūsų vaikai mums nepriklauso. Jie yra kitokie, jie ateina kitokie. Kita vertus, aš manau, kad esu savo vietoje. Savo laiku. Mano tėvai buvo labai dideli savo profesijos žinovai. Pasipriešinimas manyje buvo kilęs dėl baimės, atsakomybės. Na, ir švento paaugliško tikėjimo, kad turiu būti kitokia nei mano tėvai.

 Ar tik pradėjus muziko kelią nebuvo baisu likti tėvų šešėlyje?

Žinoma, buvo, tačiau labai tikslingai dirbau, todėl manęs niekada nei lygino, nei lygina su mano tėvais.

Dabar, kai pasiekiau tam tikrą lygį, man norisi, kad visi žinotų, jog esu Irenos Milkevičiūtės ir Gehamo Grigoriano dukra. Anksčiau slėpdavau, kas aš esu, o dabar jaučiuosi galinti panešti didelį jų vardą.

Salomėjos vaidmuo Zalcburgo operos festivalyje jus per naktį išgarsino visame pasaulyje. Koks tai jausmas?

Visus didžiausius kontraktus didžiausiuose pasaulio teatruose aš jau turėjau iki Zalcburgo. Nepavadinčiau to išgarsėjimu, nes visas operinis pasaulis mane jau puikiai žinojo. Nesitikėjau, kad padarysiu kažką tokio rimto ir istorinio. Šis dalykas man nėra išgarsėjimo klausimas – aš pakeičiau operos standartą, išjudinau buvusį limitą. Iki šiol nesuprantu, kas įvyko. Tačiau, kai didžiausi pasaulio muzikai tau pasako, kad padarei visišką perversmą ir, kad tokios Salomėjos nebuvo labai daug metų – man tai labai malonu girdėti. Mano tėtis padarė didelį perversmą su „Pikų dama“ – iki šiol visos kartos mokosi iš jo įrašų. Laikas parodys, kas laukia manęs.

Ar šeima jus palaikė? Ar atleido ilgas repeticijų valandas? Juk šią rolę ruošėte net pusantrų metų...

Šeima mane visada labai palaiko. Mažoji dar per maža (juokiasi), bet stiprų sūnaus palaikymą visuomet jaučiu. Aš be galo dėkinga savo sūnui ir labai juo didžiuojuosi, tačiau visą gyvenimą gyvenu su kaltės jausmu. Tikriausiai tai skirta visų profesijų tėvams. Mes visada randame dėl ko pasijausti kaltais. Visada atrodo, kad laiko šeimai skiri per mažai.

Dažnas atvejis, kad menininkas Lietuvoje išgarsėja tada, kai jį pastebi užsienyje. Kodėl taip yra?

Lietuviai – nė kiek neišskirtinė tauta. Tai vyksta visur ir patarlė, kad savam krašte pranašu nebūsi – tikrai tinka visoms šalims. Nežinau, kodėl taip yra, tačiau, manau, kad tai yra labai žmogiška savybė, kurią lemia nepasitikėjimas savimi, savo žinojimu... Kodėl prieš išeidamos į miestą pasiklausiame, ar suknelė, kurią apsivilkome, yra graži? Juk pačios matome, graži ji, ar ne. Tačiau žmogiškas polinkis gauti patvirtinimą iš kito žmogaus egzistuoja.

Jeigu solistas išvažiuoja kitur ir sulaukia pripažinimo, žmonės susimąsto – jis išties gerai dainuoja, aš išgirdau teisingai. Tačiau žengti pirmą žingsnį dažniausiai būna nedrąsu. Dirbdama šioje sferoje dažnai susimąstau, kad ne visus lietuvių solistus žinau, tačiau tikiu, kad jie pasaulyje turi neblogas karjeras. Gaila, jog jauni žmonės ne visada turi galimybę, ar netiki, kad gali dirbti savo šalyje. Jie išvažiuoja dar prieš studentavimą. Šita tema labiau reikėtų kalbėti kitų profesijų atstovams.

Mūsų profesijoje yra kiek kitaip – tu turi išvažiuoti. Tai yra kaip sportas. Mūsų išvažiavimas yra didžioji dovana šaliai. Labai džiaugiuosi, kad Salomėja turėjo tokį didelį triumfą ir sėkmę, nes prieš Salomėjos premjerą prezidentė mane apdovanojo Riterio kryžiumi. 

Toks ir yra mūsų profesijos kryžius – su savimi nešti vėliavą. Niekada nebuvau žmogus, kuris yra linkęs kalbėti apie savaime suprantamus dalykus. Aš nekalbu apie tėvynę, patriotizmą ir meilę savo šaliai. Tai yra dalykai, kurie turėtų būti savaime suprantami kiekvienam žmogui. Nesu linkusi kelti vėliavų feisbuke – aš vėliavą nešu savimi ir savo darbu. Jeigu neišvažiuosime – apie mus niekas taip ir nesužinos.

Salomėjos vaidmuo – labai kontraversiškas. Kaip jums pavyko su juo susigyventi?

Tipinė Salomėja visada buvo rodoma iš monstriškos pusės – išlepusio vaiko. Man buvo labai įdomu ją parodyti iš kitos pusės, kaip nuskriaustą vaiką.

Man niekada nebuvo sudėtinga susigyventi su jokia role. Aš visada jas perleidžiu per save, o jeigu savyje man kažko pritrūksta – turime labai spalvotą pasaulį aplink, kuris įkvepia. Savo gyvenime dažnai susiduriu su tokiais žmonėmis, apie kuriuos esu kūrusi istoriją, tačiau išjungti vaidmens mygtukus nėra lengva. Supratau, kad negaliu pareiti namo vis dar būdama Salomėja.

Dirbote su prieštaringuoju italų režisieriumi Romeo Castellucci. Kokį įspūdį jis jums paliko?

Jis yra labai šiltas žmogus ir jam pavyko aplink save surinkti lygiai tokią pačią šiltų žmonių komandą. Vakarietiškame pasaulyje dažnai pasigendu tikrumo, žmogiškumo, gebėjimo būti savimi, o ši komanda žmogiškąja prasme – labai stipri. Apskritai, Romeo jaučia didelę pagarbą muzikai, dainininkui. Suteikia tiek erdvės, kiek jam reikia. R. Castellucci nerežisuoja žmonių, jis režisuoja erdvę, kosmosą ir vaizdą.

Ar buvo sunku su juo dirbti, prisitaikyti?

Visiškai ne. Mes dirbome paraleliai. Man atrodo, kad mūsų mintys nuo pat pradžių sutapo. Jis irgi norėjo papasakoti tokią istoriją, kokią įsivaizdavau aš. Mes tiesiog keliavome drauge.

Ar taip sėkmingai suvaidinusi Salomėją dar turite svajonių vaidmenų?

Visada sakiau, kad mano svajonės yra visai kitur nei vaidmenys, tačiau su tėčio išėjimu pasikeitė labai daug dalykų ir kažkas, kas man iki šiol nebuvo svarbu, įgijo kažkokią prasmę. Be abejo, norėčiau pabandyti suvaidinti keletą vaidmenų, kuriuose mane norėjo matyti tėtis. Keli iš jų – Jolanta, Adriana Lecouvreur. Dar norėčiau suvaidinti Normoje. Ji turi didelę istorinę reikšmę man. Tai buvo rolės, kurias dainavo abu mano tėvai, o aš vaidinau vaiką. Manau, kad dainuodama šioje operoje galėčiau išjudinti tam tikrus savo limitus.