Saulius Prūsaitis: „Pasaulio užkariavimas baigiasi liūdnai“

Sauliau, muzikantai ne taip dažnai pasikviečia žurnalistus į savo įrašų studiją. Čia jautiesi jaukiau nei bet kur kitur?

Įrašų studija – antrieji mano namai, mano teritorija, daug mano gyvenimo čia sudėta. Garso įranga – mano aistra, hobis, ir jei aš dainuočiau tiek, kiek skaitau apie ją, galbūt dainuoti man sektųsi kur kas geriau (kvatoja). Čia jaučiuosi gerai, tvirtai, nes pažįstu kiekvieną varžtą, kiekvieną laidelį. Kartu jūs mane galite matyti tokį, koks iš tiesų esu, ką veikiu kiekvieną dieną. Ši studija atspindi mano statusą, ir jei jau nesu Arabijos princas, nebandysiu juo tapti. Esu super aukštos kokybės įrašų studijos savininkas ir tuo didžiuojuosi.

Pabandžiusi prisiminti, kas vis dėlto mane yra kvietęsi į savo studiją, pamaniau, kad visi tie žmonės – didesni ar mažesni darboholikai...

Nesu darboholikas, bet kai dirbu, dirbu iš širdies. Šiuo metu dirbu sau, o tai reiškia, kad darbą pradedu pirmas ir baigiu paskutinis. Prieš porą savaičių baigiau įrašyti būsimo solinio albumo dainų muziką, turėjau svečią – garso inžinierių iš Latvijos – ir galiu pasakyti, kad taip susikaupęs dar niekada nedirbau. Devintą ryto būdavau studijoje, o namo grįždavau dešimtą vakaro, ir taip devynias dienas iš eilės.

Po tokių įrašų serijų apie muziką bent savaitę nenoriu pagalvoti. Žinau, kad privalau sustoti, atsijungti, nekibti į naujus darbus, užsiimti kažkuo kitu. Kuo? Galiu kad ir pusdienį ar visą dieną atsigulęs bukai žiūrėti televizorių: kuo kvailesnes, mąstyti neverčiančias laidas žiūriu – tuo man geriau. Pasitaikius progai, galiu nueiti ir į SPA, tik tai nereiškia, kad pasinaudosiu visomis procedūromis (juokiasi).

Kai dirbu, kūrybinis procesas visada yra kartu, kad ir kur būčiau – studijoje ar namuose. Nelabai įsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip. Maždaug: „Nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro esu kūrėjas, o po penkių – šlavėjas“? Pastebėjau, kad kūrybiškai produktyviausias mano laikas yra tarp pirmos ir trečios nakties. Paguldau savo kūną, o mintys ima lėkti visu greičiu. Todėl šalia pagalvės visada turiu diktofoną ir jei jaučiu, kad to reikia, idėjas įrašau.

Esu super aukštos kokybės įrašų studijos savininkas ir tuo didžiuojuosi

Žmona dėl to nepyksta?

Ne, nes ji – dizainerė, ir šis jausmas jai puikiai pažįstamas. Kartais abu nusprendžiame, kad viso to gana, kad mums būtina išvažiuoti ir pailsėti. Kūrybinis procesas yra ganėtinai varginantis, bet kartu – daug grąžinantis. Tai yra ir mano adrenalinas, ir mano meilė, o labiausiai – mano gyvenimas.

Iš patirties žinai: nelaiminga meilė stipriau įkvepia nei laiminga?

Svarbiausia, kad ji būtų, o ar laiminga, nelaiminga.... Tai dažnai nuo mūsų pačių priklauso. Meilė – vienas sunkiausių darbų. Kvaišalas, kurį reikia mokėti dozuoti, su kuriuo norint tvarkytis reikia turėti patirties, o svarbiausia – noro.

Kartais tai, ką ištrauki giliai iš savo vidaus, gali būti visiškai naivu ir kvaila. Nieko tokio: žmonės mėgsta tapatintis su atlikėjais. Hitais tampa tos dainos, kurias išgirdę klausytojai susimąsto: „Aš irgi taip galiu. Man irgi taip kartais būna, nutinka.“

Londone praleidau pusketvirtų metų dirbdamas statybose ir man to užteko

Ruošiesi koncertų turui ir žiūrovų, tikiu, nepritrūksi. Klausytoją lengva priversti tave mylėti?

Visi gi žinome, kokia plonytė riba yra tarp meilės ir neapykantos. Turbūt – pati ploniausia. Kituose dalykuose žmogus gali būti labiau stoiškas, monumentalesnis, bet – ne meilėje. Kiek kartų per dieną mes vieni kitus įsimylime ir nustojame mylėję, ir tai – normalu. „Indų neišplovei – aš tavęs nemyliu.“ Tai kas, kad penkioms minutėms, bet vis tiek „nemyliu“.

Muzikoje viskas yra dar jautriau. Padaryk ką nors ne taip, ir žiūrovas ne tik išsižadės tavęs, bet ir ims neapkęsti, maišys su purvais rašydamas komentarus internete. Turiu savybę: duok man pašnekėti ir aš prikalbėsiu nesąmonių. Todėl viešai stengiuosi kalbėti labai dozuotai, o su savo auditorija išsišneku per koncertus. Į juos ateina žmonės, kurie atlaidžiai žiūri į mano nusišnekėjimus (šypsosi). Mano klausytojas mane supranta, nors ir žinau, kad tuo spekuliuoti negaliu.

Labiausiai noriu, kad žiūrovas, klausydamasis mano koncerto, pasijustų taip, lyg sekmadienio popietę žiūrėtų filmą, skirtą visai šeimai. Nenoriu savo klausytojo, jo jausmų ištampyti, ištąsyti taip, kad grįžęs namo nerastų sau vietos. Noriu, kad pargrįžęs jis pasakytų: „Aš pailsėjau.“ Yra dainų, kurių klausantis reikia ir pamąstyti, ir paliūdėti, bet yra ir tokių, kurios nuramina, pakelia ūpą.

Esi prasitaręs, kad rengdamas solinę programą pirmą kartą pajutai, jog tau visai nusišvilpt, kiek žmonių ateis į koncertą, ar jiems patiks.  

Ką čia slėpti: tai buvo šioks toks pasimaivymas. Juk gaidys taip pat ne šiaip sau gieda, o tam, kad ką nors pažadintų. Aš tiesiog nesistengiu pataikauti. Nesistengiu daryti visko, kad tik likčiau televizijoje dar vienam sezonui, nesitrinu visur, kad tik mane pastebėtų, pamatytų. Yra tokių išlikimo formų, kurios man nėra priimtinos.

Smagu užlipus ant scenos matyti pilną salę žmonių ir tai – didelė dovana. Tokia pat didelė, kaip stovėti vienoje scenoje su septyniasdešimt žmonių iš „Ąžuoliuko“, – tokiomis akimirkomis galiu apsiašaroti, nes puikiai žinau, kad laiką leidžiu ne veltui. Kartais iš to rokenroliško „yes!“ galiu pasakyti, kad nežinau, kaip bus ateityje ir kad man iš dalies į tai nusispjauti. Man dabar yra gerai. Žinau, kad tai, kas yra dabar, netrukus virs į „buvo“, bet tai man ir leidžia paspekuliuoti drąsesniais pasisakymais (šypsosi).

Visko, ką turi, nepriimi kaip savaime suprantamos duotybės?

Ne, ir puikiai suprantu, kad tai, ką turiu, yra šiokia tokia dovana iš aukščiau. Ne kiekvienam, padariusiam kur kas daugiau, nusišypso tokia laimė. Tikrai žinau, kad ne kiekvienas gali ateiti pas profesorių Vytautą Miškinį ir paprašyti: „Būkime kartu mano koncertuose.“ Jausmai, polėkis man visada yra svarbiau už pinigus, galbūt todėl visuomet randu sąjungininkų. Kur kas svarbiau sukurti įdomų, o ne komerciškai sėkmingą projektą. Dabar daugiau dirbu kaip solinis atlikėjas, bet esu vis dėlto komandinis žaidėjas.

Jau keletą metų tavo muzika skamba viename populiariausių režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklių „Išvarymas“, jame, dainuojantį šalia scenos, tave mato žiūrovai. Darbas teatre visai kitoks?

Kartais jis man lyg išsigelbėjimo ratas, kai noriu pabėgti nuo muzikinės rutinos, bet kartais į teatrą einu ir per prievartą. Artėjantis spektaklis bus jau penkiasdešimt pirmasis, o tai – trys šimtai valandų neskaitant iki tol vykusių ilgų repeticijų. Tad nematau reikalo maivytis ir postringauti, su kokiu dideliu malonumu kaskart einu į teatrą, kaip jis mane įkvepia, – ne, kartais vien mintis apie „Išvarymą“ verčia susiraukti, o teatras tampa šlykštus. Tai, ką darau spektaklyje, yra mano vaidmuo: kartais jį atlieku geriau, kartais – labai gerai, bet, būna, ir – prasčiau.

Spektaklio siužetas pažįstamas ne tik namus palikusiems emigrantams, bet ir tau pačiam?

Londone praleidau pusketvirtų metų dirbdamas statybose ir man to užteko, kad susidaryčiau apie tai nuomonę. Neaiškinsiu, gerai tai ar ne, bet aš grįžau. Londonas – miestas, kuris suteikia materiją tokią, kokią tik nori, bet tik vienetams pasiseka neprarasti moralės. Man tai grėsė, todėl ir pabėgau.

Man kur kas svarbiau užkariauti savąjį pasaulį, pažaboti savąjį debilą, tinginį, neišmanėlį

Lietuvoje neturėjau jokių įsipareigojimų, tad dirbti ir taupyti man visiškai nerūpėjo. Išvažiavau tik for fun. Lietuvoje buvau pradėjęs mokytis fotografijos, paskui – vargonų muzikos, bet iš tiesų studijuoti nenorėjau. Labiausiai norėjau nieko neveikti, daugiausia – slampinėti pakampėmis ir sapalioti nesąmones. Tokia buvo mano paauglystė. Vis dėlto laikui bėgant pajutau, kad gyvendamas Londone nebepatiriu džiaugsmo. Vienintelis mano džiaugsmas buvo penktadienio vakarą praošti gautą savaitinį uždarbį. Po truputį supratau, kad mano gyvenimas virsta tiesiog girtavimu. O tada atėjo suvokimas, kad noriu dainuoti, kurti muziką ir noriu tai daryti Lietuvoje.

Nejaugi būti kūrėju Londone nebūtų buvę paprasčiau? Juk Lietuvos atlikėjai dažnai pasiskundžia per maža rinka.

Nežinau, kam kas, bet man svarbiausia, kad mane suptų gražūs žmonės, kad pats kurčiau gražias akimirkas, o kur tai daryti, nėra taip svarbu.

Prieš keletą metų gurkšnodamas alų sugalvojau teoriją ir man pasidarė ramu. Pasakykite man bent vieną atvejį, kai žmogui, siekusiam užkariauti pasaulį, tai pasibaigė geruoju, atnešė laimės. Aleksandras Makedonietis, Čingischas, Adolfas Hitleris, galiausiai – Justinas Bieberis (juokiasi)! Pamanykite, pasaulio užkariautojai! O juk iš tiesų nė vienam iš jų taip ir nepasisekė užkariauti pasaulio. Šiuolaikinis Jonas Biliūnas turbūt galėtų parašyti apsakymą ne apie laimės žiburį, o apie pasaulio užkariavimą – taip labai visi to trokšta ir siekia...

O man kur kas svarbiau užkariauti savąjį pasaulį, pažaboti savąjį debilą, tinginį, neišmanėlį. Esu prastas dainininkas, bet kai jaučiu, kad man pavyko gerai sudainuoti, jaučiuosi atlikęs didžiausią žygdarbį, įvykdęs patį svarbiausią nukariavimą. Niekada nesu buvęs tame sūkuryje, kai tave skraidina iš Sidnėjaus į Niujorką, o kitą rytą – vėl atgalios, bet net nežinau, ar man tai patiktų. Nenoriu aš to žvėriškai perdėto dėmesio. Viskas, ko trokštu, tai būti savo dukros tėvu, žmonos vyru, tokiu žmogumi, kuris vis dar sugeba pats nueiti į „Maximą“ ir pasimėgauti maisto produktų pirkimu. Tai yra mano laimė. Gimiau žmogumi, juo ir noriu likti, nenoriu tapti kažkieno dievuku.

Gimiau žmogumi, juo ir noriu likti, nenoriu tapti kažkieno dievuku

„Happyendless“ jau buvo tapę savotiškais dievukais, tačiau kurį laiką apie grupę nieko negirdėti. Išsiskirstėte be patosinių atsisveikinimo koncertų, be ašarojančių gerbėjų?

Grupė nėra iširusi, bet šiuo metu kartu nedirbame. Su Andriumi ir Mariumi susitinkame, pasikalbame telefonu, kartais pasvarstome, kad gal jau reikėtų vėl susibėgti... Penkeri ar šešeri metai buvo labai intensyvaus darbo ir mes pavargome, galiausiai nusprendėme, jog pats laikas eiti miegoti į skirtingas lovas. Turėjau daug susikaupusios kūrybos, kurią netinka atlikti po „Happyendless“ vėliava, todėl nusprendžiau skirti laiko soliniam albumui, o tai taip pat užima daug laiko. Be galo džiaugiuosi, kad jau esu finišo tiesiojoje. Mums visiems reikėjo laiko sau ir, manau, mums vis dar jo reikia.

Tai nėra susiję su „Happyendless“ veikla, bet, jei atvirai, nebenoriu šokti klubuose, nebetrokštu rengti pasirodymų antrą valandą nakties. Noriu, kad mano kūryba sentų kartu su manimi. Nebijau senatvės, nes nieko blogo jai nedarau. Bijosiu ar ne, ji vis tiek ateis, todėl nėra prasmės su ja keisčiausiais būdais kovoti ar ją nuslėpti. Juokingiausia, kad net ir su nukritusia oda beveik visi mes jaučiamės jauni. Kartais ir pats jaučiuosi neką protingesnis nei tada, kai buvau aštuoniolikos...  

Vadinasi, pinigų plastinėms operacijoms neleistum? Kalbant apie pinigus, kaip menininkui tau jie galbūt apskritai nieko nereiškia?

Pinigai yra gerai. Netgi galėčiau sutikti, kad pinigų niekada nebūna per akis. Tik štai laiko, skirto jiems leisti, gali būti per daug. Puikiai žinau, kam man jie reikalingi: noriu nuskristi į Mėnulį ir sėkmingai iš jo grįžti, trokštu daug keliauti, tik abejoju, ar privalau kryptingai dėl to dirbti. Kaip ir Oscaras Wilde’as bei daugelis kitų, manau, jog gyvenimas yra vienas ir jį reikia pradūkti, o ne nugyventi rimtu veidu. Juolab kad pačius kvailiausius dalykus mes padarome būtent rimtais veidais.

Gyvenimas yra vienas ir jį reikia pradūkti, o ne nugyventi rimtu veidu. Juolab kad pačius kvailiausius dalykus mes padarome būtent rimtais veidais

Man pinigų gana tiek, kad jausčiausi ramus ir dar galėčiau svajoti. Tačiau svajoti ne apie pinigus. Kartais man atrodo, kad šiuo metu išgyvename pačius geriausius laikus. Ačiū Dievui, praėjo anie, prieškriziniai, kai buvo tokių, kurie pusryčiams pirkdavo naujus džipus, pietums – butus, o paskui graudžiai verkė. Manau, tai buvo nebloga pamoka, mes sueuropėjome ir šiek tiek pramokome elgtis su pinigais. Bent jau tiek, kad pasidžiaugtume grojančiais fontanais, o ne verktume dėl svetimų džipų.

Tavo žmona Agnė Kuzmickaitė – sėkmingai kurianti dizainerė. Dviem menininkams išsitekti po vienu stogu nėra sudėtinga?

Man nepatinka, kai kas nors bando save įvilkti į menininko rūbą, atseit, „aš kitoks“. Nė velnio! Nesame mes kitokie. Manau, bet koks save gerbiantis biochemikas lygiai taip pat nemiega naktimis ir kuria. Fizinį darbą dirbantis žmogus irgi nuolat galvoja. Galvoja bent jau apie tai, kaip palengvinti savo darbą, – juk ne šiaip sau žmogus sukūrė kastuvą (juokiasi)! Esu toks pats, kaip ir parduotuvės kasininkė: turiu savo darbą ir stengiuosi jį kuo geriau atlikti. Nekenčiu pasipūtėlių. Man sunku matyti, kaip žmonės savo noru užsikrauna ant pečių papildomą krūvį. Galbūt todėl, kad to krūvio neturiu, žmonės pas mane ir ateina. Nesu scenos žvaigždė, niekada ja ir nebūsiu... Puikiai žinau, kas aš: Leonardos tėvas, laimingas vyras, šioks toks muzikantas, žmogus, kuris žiauriai dėkingas likimui, kad šitiek daug gero jo gyvenime nutiko.

O su Agne gyvename, kaip ir bet kuri kita šeima. Kiekvienoje šeimoje abu – vyras ir moteris – yra kūrėjai, ir jei jau kuris nors nustoja kurti, tada prasideda kelionė iš šeimos. Žmonės šeimoje privalo būti vienas kitam įdomūs.

Tačiau mūsų namuose taip pat įvyksta daugybė nesąmonių, ginčų, nesusikalbėjimų. Kartais Agnė ateina su būsima suknele ir klausia: „Ar tau patinka?“ O ką aš galiu atsakyti?! Juk tik ji žino, kaip tas daiktas atrodys, kai bus baigtas. Kad ir kaip Agnė norėtų, negaliu būti antrasis „ji“, negaliu būti tas, su kuriuo ji kalbėtųsi lyg su savimi. Todėl ir pats stengiuosi Agnei parodyti užbaigtas dainas.

Dažnai diskutuojate apie kūrybą?

Namuose turime nerašytą taisyklę: kai vienas paskęsta kūryboje, kitas perima buitį.

Smagu kalbėtis apie Gauguiną, bet kur kas dažniau diskutuojame apie buitį – tai taip pat savotiška kūryba, reikalaujanti paties aukščiausio pilotažo. Stengiamės su Agne suderinti savo poreikius, vienas su kitu nesimušame, mūsų „ego“ nesipeša, nesame vienas už kitą kietesnis kūrėjas. Na, nebent skaičiuotume feisbuko „like“ – čia aš pralaimėčiau, nes Agnės drugelius daug kas mėgsta.

Namuose turime nerašytą taisyklę: kai vienas paskęsta kūryboje, kitas perima buitį. Kiekviena padėtis turi išeitį, todėl net jei darbai abiem sukrinta vienu metu, gana lengvai išsprendžiame, kas kuo pasirūpins. Visada esame pasirengę netikėtumams.

Trejų dukra Leonarda užaugusi bus dizainerė ar muzikantė?

Ne taip ir svarbu, kas ji bus – laikas parodys, bet svarbiausia, kad užaugtų geru žmogumi. Negerame pasaulyje reikia kuo daugiau gerų žmonių, kurie darytų tvarką (šypsosi). Jau dabar matau, kad Leonarda – geras žmogus...

Kuriate šeimos tradicijas?

Kiekvieną vasarą su Agne metame savo darbus ir mažiausiai trims savaitėms visi trys kur nors išvažiuojame. Tradiciškai šios atostogos sutampa su Leonardos gimtadieniu, į kurį susirenka visa šeima. Bet kur kas svarbiau už tradicijas yra tai, kad vaikas šeimoje matytų žmoniškus santykius, tokius stengiamės jai ir parodyti.