Pasaulio žvaigždes aptarnavusi stiuardesė Elona: apie jų įnorius, kraupų incidentą ir kompromituojantį bučinį

Elona Čepulytė privačių skrydžių bendrovėje JAV dirbo 15 metų. Per tą laiką jai teko susipažinti su tokiomis garsenybėmis kaip Eltonas Johnas, Katy Perry ir Stephenas Kingas.

Tiesa, moteris sako atvirai: šis darbas toli gražu nėra toks prabangus ir gerai apmokamas, kaip gali pasirodyti, o lėktuve ji yra susidūrusi tiek su piktais svečiais, tiek su itin ekstremalia situacija.

Interviu portalui Žmonės.lt E.Čepulytė atvėrė privataus lėktuvo, kuriame sėdi pasaulio turtingieji, duris.

Į Ameriką nenorėjo

Elona Čepulytė į JAV išvyko dar Sovietų Sąjungos laikais. Moteris prisimena, kad ne iš gero gyvenimo laimės ieškoti pasirinko už Atlanto. O štai skrydžių palydovės darbą gavo gana atsitiktinai.

„Lietuvoje buvo labai sunkūs laikai, jau mažai kas atsimena. Aš turėjau darbą dailės kombinate ir viskas užsidarė. Tada pradėjau ieškoti kito darbo, privačiai išmokau prancūzų kalbos, pradėjau į Paryžių grupes lydėti. Tačiau vis tiek nepakankamai uždirbau, reikėjo ieškotis darbo tiesiog bet kur.

Buvo giminių Amerikoje. Kažkada jie kvietė į Ameriką – aš galvojau, kokia nesąmonė. Amerika buvo tokia svetima ir aš niekada ten nenorėjau, bet taip susiklostė gyvenimas.

Kadangi Lietuvoje dirbau kelionių industrijoje, važinėjau į Prahą, Italiją, jau turėjau patirties kelionėse, bendravime su žmonėmis. Dirbau slaugoje, kaip ir dauguma lietuvių.

O paskui su drauge nuėjau į vienas vestuves ir susipažinau su tokiu jaunu lakūnu. Sako – va nueik į interviu, gal tave priims, nes tu per jauna slauge dirbti, gerai atrodai, pabandyk“, – prisimena moteris.

Darbo ir algos santykis – ne stiuardesės naudai

Prabangiose oro linijose dar visai neseniai galiojo nepaprastai griežti išvaizdos standartai, tiesa, Elona patikina – šiandien situacija pasikeitusi, ir įvardija to priežastį: „Dabar jau visokius ima, kadangi atlyginimas yra nedidelis, santaupoms beveik nelieka, o darbas labai sunkus.

Visur jie taupo, spaudžia. Stiuardesės atlyginimas yra panašus kaip pradinių klasių mokytojos. Visi žino, kad JAV pradinių klasių mokytoja uždirba mažai, bet kažkodėl galvoja, kad stiuardesė uždirba daug. Pradinių klasių mokytoja grįžta po darbo namo, o tu negrįžti savaitėmis ir kartais net nežinai, kur atsibusi.“

Moteris prisimena, kad pradėjusi dirbti net nežinojo, kad galima dėl algos derėtis: „Privačios oro linijos turi savininkus, kurie yra seni diedukai. Tu beldiesi jiems į duris geriausia forma, išsišiepusi iki ausų ir bandai jiems įtikti. Aš gavau tą vietą, nes buvau visai nauja ir nežinojau, kiek mokama už kontraktinį darbą. Kiek man pasiūlė, tiek sutikau, nežinojau, kad galima derėtis.

Aš net nežinojau, kad su savo išvaizda, su penkiomis kalbomis ir su kulinarine patirtimi galėjau paprašyti žymiai daugiau, negu jie man pasiūlė. Mes, kai prie sovietų esam užaugę, imam, kiek duoda, ir jokių diskusijų.

Pasiūlė 200 dolerių į parą praktinio darbo. Bet tu gali vasarą skristi tris paras per mėnesį ir iš tų pinigų turi pragyventi. Pastovaus atlyginimo praktiškai ten labai retai kur yra.“

Pasak pašnekovės, tempas skrydžių dienomis buvo žvėriškas – darbo diena galėjo užsitęsti iki 16 valandų.

„Jeigu yra pastovus atlyginimas, pavyzdžiui, tos didžiulės privačių lėktuvų kompanijos, ten dvi savaites dirbi, dvi ilsiesi. Ten labai ekstremalūs krūviai, tos mergaitės nepaveža. Darbo valandų nėra, gali atidirbti ir šešiolika.

Europoje taisyklės griežtesnės. JAV vyrauja kapitalizmas. Nenori – nedirbk. Bet ir algos negausi.

Mes skrisdavome į Meino valstiją pasiimti Stepheno Kingo ir tam, kad jį pasiimtum aštuntą valandą, tu turi būti oro uoste maždaug šeštą. Iš namų išvažiuodavau trečią nakties. Į lovą su makiažu, viskas paruošta, nusistatai žadintuvus.

Pasiruoši kavos aparatą iš anksto, išgeri kavos, sėdi už vairo ir varai. Skrendi į vieną oro uostą, paskui į kitą oro uostą ir visur 90 minučių lauki savo keleivių. Tuščias laikas, bet lakūnai turi apžiūrėti lėktuvą, tu ten viską išblizgini, užsakai maistą, ir jau kad, gink Dieve, niekada nevėluotum.

Kai nebūdavo skrydžių, tai aš nueidavau pas savo drauges, kurios slaugė bobutes ir pas jas gyvenau. Ten man duodavo pavalgyti. Aš jas išleisdavau pasivaikščioti, pavežiodavau jų senukus. Stengdavausi būti naudinga ir už tai gaudavau pavalgyti. Toks klajokliškas gyvenimas“, – prisimena moteris.

Išvaizdos dailinimai ir bjaurūs lakūnai

Norint dirbti privačių skrydžių bendrovėje, skrydžio įgula privalo atitikti išvaizdos standartus. Pasak Elonos Čepulytės, palydovės apranga toli gražu nėra patogi: Mano išvaizda – mano pačios darbo rezultatas. Aš ten iš kailio nėriausi, kad tik gerai atrodyčiau, būdavo ir „spandexai“, stiliukas, ir batai, ir makiažas. Ten atidirbau tuos dalykus maksimaliai. Dubajaus, Kataro oro linijų stiuardesės pusantros valandos makiažus į darbą darosi.“

Tiesa, dirbdama lėktuvo kabinoje visada gali patekti į pilotų nemalonę – o šie, anot Elonos, mėgdavo palydoves skųsti vyresniesiems oro linijos sluoksniams.

„Tu pati sau šeimininkė, tavo viršininkas yra vyriausias lakūnas. Jis sprendžia, kaip tu dirbi, kaip tu atrodai, ar tu nevėluoji, jis tave skundžia, jeigu tu ką nors ne taip padarai. Privačių lėktuvų kompanijose visi vienas kitus pažįsta – jei vienoje kompanijoje kažką negerai padarei, greitai gandas pasklinda.

Komercinėse linijose viskas labai greitai sukasi, ten kaip milžiniškas fabrikas. O privačiose pasaulį valdo pinigai ir pažintys. Kai dirbau, vienas lėktuvo savininkas pažįstamą dukros draugę bandė iškišti. Tai pamatė lakūnai greitai, kad ji tingėjo dirbti, tokios mums nereikia.

Čia turi dirbti ir valytoja, ir virėja, ir šypsaisi visą laiką, ir keturiom ropinėji, kad tik visiems įsiteiktum, šuniukus ant rankų nešioji, vaikus ramini, visus tiktai glostai, jokių neigiamų emocijų“, – pasakoja E.Čepulytė.

Paniką sukėlęs noras

Pasaulio turtingieji, pasak Elonos Čepulytės, nori „nusipirkti“ pačių keisčiausių dalykų. Kartais milijonierių norai yra ir nepaprastai pavojingi – kaip kad rūkyti lėktuve.

„Skrido kinai milijonieriai tokiu mažesniu lėktuvėliu ir norėjo lėktuve rūkyti cigarus. Užsakė lėktuvo valymą su viskuo. Aš tų cigarų dūmų tiek gavau, kad zigzagais ėjau. Lakūnai liepė uždaryti duris, nes jie, sakė, nugaiš kajutėje. Jie sėdi, iš Kubos cigarų prisipirkę, ir klausydamiesi „Besame Mucho“ dalinasi prisiminimais apie Kubos prostitutes.

Skrido arabų princas su cigarete lūpų kamputyje, o aš žiūriu ir galvoju: jinai iškris ant kilimo – amen, lėktuve gaisras bus toks, kad su jokiais gesintuvais neužgesinsiu.

Lėktuve yra 100 procentų sausa, viskas perdžiūva – oda, rankos išdžiūva, akys perdžiūva ir maža kibirkštėlė gali sukelti didžiulį gaisrą. Pavyzdžiui, naudojant mikrobanginę man vieną kartą joje užsidegė popkornų pakelis. Iškart išlėkė lakūnas išsigandęs.

Yra ten visokių elektros laidelių. Gaisras – viena dažniausių nelaimių, kas gali lėktuve atsitikti. Stiuardesių kursuose buvo simuliatorius. būdavo, išjungia visas šviesas. Mes visos sėdime tokioje uždaroje būdoje, dingsta elektra, ir staiga gaisras ir dūmai. O tau reikia surasti, iš kur tas gaisras ir atjungti visus elektros laidus“, – su siaubu klientų norus prisimena pašnekovė.

Maloniausi klientai

Anot E.Čepulytės, žinomų žmonių yra visokių – dažniausiai maloniausi yra būtent tie, kurie savo turtus susikrovė sunkiu darbu, o turtingų tėvų vaikai mėgdavo skrydžio įgulą ir pavaikyti. Vienas jai įstrigęs klientas buvo rašytojas Stephenas Kingas: „Jis sakydavo: tu man gali išvis nieko valgyti neduoti, bet gerai, kad atneši, nes aš negaliu nueiti į restoraną – visi mane atpažįsta.

Bet buvo gan šykštus, arbatpinigių nedavė nė cento. Jis buvo įsitikinęs, kad man labai gerai už tai moka. Mato besišypsančią ir viskas gerai.“

Pašnekovė prisimena, kad keleivių nuotaika labiausiai priklausydavo nuo to, kur jie skrenda. Štai roko grupės po pasirodymų būdavo pavargusios, neretai kankinamos pagirių, o išgeriantiems užtekdavo tiesiog nuolat papildyti stiklines.

„Visko būdavo, ko tik nori. Vieną kartą vienas keleivis paprašė, ar galima pabučiuoti. Sutikau, galvoju, vieną kartą gyvenime. Mes bučiavomės ir mus fotografavo. Jei ta nuotrauka išeitų į viešumą, aš skrisčiau iš darbo kaip niekur nieko“, – juokiasi E.Čepulytė.

Tiesa, vienas keleivis ją itin maloniai nustebino. Tai – liūdnai pagarsėjęs Holivudo magnatas Harvey Weinsteinas: „Jis skrido su savo sužadėtine – be galo graži moteris. Buvo tiek įsimylėjęs, tiek laimingas prieš vestuves...

Visi mane gąsdino, sakė – žinok, tau bus galas, jeigu su juo skrendi. Kitos stiuardesės sakė, kad gerai nepraėjo nė vienas skrydis.

Iš tikrųjų labai fainas, labai mandagus. Nuostabi kelionė buvo iki Argentinos, iš Argentinos į Kanus. Daug dienų keliavome. Nebuvo nieko, ko aš tikėjausi“.

O štai Robertas De Niro lėktuve buvo paniuręs dėl vienos itin komiškos priežasties: „Būdavo, kad tikiesi, jog labai labai fainas žmogus bus, o jam pasitaiko bloga nuotaika. Robertui De Niro buvo labai bloga nuotaika, nes jo draugai turėjo katiną ir tas katinas apsisiojo visą lėktuvą. Jam reikėjo mokėti už lėktuvo valymą.“

Įkainiai, nuolaidos ir kraupus incidentas

Kiek kainuoja paskraidyti privačiu lėktuvu? E.Čepulytė turi atsakymą, ir jis nustebins: „Kai aš dirbau, valanda vidutiniškai buvo 5000. Bet, pavyzdžiui, Stephenas Kingas, kuris daug su mumis skrido, jau mokėjo pusę kainos.

Yra lėktuvų brokeriai. Skambina jie į visas aviakompanijas, kai reikia lėktuvo, ir ieško geros kainos, gero lėktuvo. Kartais tas sprendimas ateina paskutinę minutę, tada tenka susipakuoti komandą ir bėgti, nes už kelių valandų skrydis.“

„Kai kurie lakūnai turėjo dienų, kai galėjo atsipalaiduoti, atsigerti alaus, ir tada jų niekas nebejudins. O aš tokių dienų neturėjau. Buvo maža kompanija, krūvis nedidelis. Tu gali eiti į kompaniją, kur labai daug skrydžių, ir imti visus, bet tu galą gausi“, – priduria moteris.

Pastaruoju metu, atrodo, padažnėjus lėktuvų katastrofų, vis svarbesnė tampa orlaivio sauga. Pasak pašnekovės, koks saugus bus lėktuvas, priklauso nuo mechanikų ir piloto įgūdžių.

„Skraidinant keleivius yra aukšti standartai. Pavyzdžiui, kai aš dirbau, lėktuvas turėjo platinum reitingą. Kažkiek metų turi būti be aviacijos incidentų. Jeigu koks nors lakūnas nuvažiuoja nuo pakilimo tako į šoną ar panašiai, reitingas „nuplaukia“.

Mūsų buvo aukščiausias lygis, koks gali būti, ir ten jau labai labai atidžiai žiūrėjo. Tikrina tuos lėktuvus kartą metuose. Juos išrenka visai visus, išardo ir vėl sudeda. Man paskambindavo, sakydavo – lėktuvas bus remonte 2-3 savaites, tu gali būti laisva.

Ir po to surinkimo, kai iš gabaliukų vėl iš naujo surenka lėktuvą, mano lakūnai labai bijodavo skristi. Sako – maža ką mechanikas padarė, kokio varžto neprisuko. Būdavo ten tokių visokių smulkmenų.

Aišku, jie taupo, atsargines dalis, kurą. Kai vėjas iš priekio, sunaudoja daugiau kuro, nei iš uodegos, ir iškart brangesnė kelionė“, – pasakoja moteris.

Deja, vieną kartą šis „taupymas“ keleiviams ir įgulai vos nekainavo gyvybės – teko skubiai leistis.

„Sprogo stiklas, o aš galvojau, kad bomba bagaže. Mūsų darbas yra išmokti kiekvieną lėktuvo užkaborį. Kiekvieną spintelę, stalčiuką iščiupinėji.

Tas stiklas buvo suaižėjęs, susidevėjęs. Mes pakilome į tam tikrą aukštį ir neatlaikė slėgio. Pykštelėjo ir aš bėgu tiesiai pas lakūnus. Jie manęs klausia, kuris stiklas sprogo, sakau – tas, kuris labiausiai sutrūkinėjęs.

Tai va kai sprogo stiklas, stiklo gabalai lėkė į variklį, jį „užkalė“ ir mes leidomės vienu varikliu. Ten buvo ir gaisrinė, ir visos kitos tarnybos, ir teismai buvo, didžiulė istorija... Aš išlipau, visi man tik užuojautas reiškia.

Tie žmonės, kurie skrido, iškart nusipirko naujesnį lėktuvą. Į tą lėktuvą kojos nebekėlė“, – prisimena pašnekovė.

Trumpiausi skrydžiai ir įtarūs keleiviai

Elona atvira: mašina važiuoti Amerikoje neapsimoka – dideli kamščiai, eismą trikdo ir mokami keliai. Kalbant apie žinomų žmonių keliones, moters trumpiausias skrydis buvo su dainininku Eltonu Johnu.

„Skridome 40 minučių, o skrydžiui ruošiausi dvi paras. Supirkau visą maistą, indus, nes lėktuvas buvo tuščias.

O šiaip tų trumpų skrydžių labai daug. Jeigu turi pinigų, kam tau kalatotis su ta mašina. Net būdavo taip, kad mes nuskrendame į Manhatano oro uostą, atskrenda iš Manhatano su malūnsparniu keleivis ir persėda tiesiai į mūsų lėktuvą. Vaizdai buvo kaip filme“, – prisimena pašnekovė.

„Su Katy Perry skridau labai trumpai, ji turėjo savo asistentes. Ji man tik priklijuotomis blakstienomis paklapsėjo ir tiek aš ją temačiau. Buvo apsirengusi kombinezonu su užtrauktuku ir su ausytėmis tiesiai ant savo sceninio apdaro. Padavė jai kažkokią sriubytę makaronų, o man liko atidaryti ir uždaryti duris lėktuvo“, – priduria E.Čepulytė.

Vienas svarbiausių skrydžių palydovų darbo aspektų – lėktuvuose patiekiamas maistas. Buvusi stiuardesė prisimena, kad privačiuose skrydžiuose šis procesas kur kas sudėtingesnis, nei komerciniuose lėktuvuose, kuriuose maistą užtenka pašildyti. Pasitaikė ir klaidų.

„Tose virtuvėse dažnai dirba meksikiečiai, ir dar jei pati netobulai šneki angliškai, atsiranda nesusikalbėjimas. Paskui, kai atsirado el. laiškai ir SMS, jei kas ne taip, tapo galima viską sutikrinti raštu. Mano akcentas netobulas. Buvo, pasakiau „grapefruit juice“ (liet. greipfrutų sulčių), o jie išgirdo „grape juice“ (liet. vynuogių sulčių). Čia jau didžiulė klaida.

Dėl maisto lėktuve yra daug niuansų. Pavyzdžiui, žydai dažnai nori košerinio maisto. Nuskridome į Kaliforniją, aš turiu lėktuve žydų ir neturiu, iš kur užsakyti maisto. Jie valgė vynuoges ir tuno konservus. Nors biudžetas buvo neribotas.

Nes visas kitas maistas ten ne košerinis, kadangi ten nėra žydų bendruomenių, nėra restoranų ir nėra, iš kur gauti to maisto. Vieną kartą užsakiau ir jie skambino į restoraną, klausė, ar tikrai košerinis, ar aš jų neapgavau. Pastoviai toks nepasitikėjimas ir jie ten jį knaisioja.“

Nuoskaudos pilnas sugrįžimas į Lietuvą

Deja, po 15 metų darbo privačių skrydžių bendrovėje Elonai Čepulytei galiausiai teko su juo atsisveikinti. To priežastis – paprasta biurokratija ir savininkų užgaidos.

„Pasikeitė savininkai. Paprastai lėktuvo savininkai būna du. Jeigu vienas savininkas bankrutuoja, tada kitas ištempia tą lėktuvą, apmoka visas skolas. Pardavėjai nusipirko didesnį lėktuvą, su kuriuo dabar į Maskvą skraido. Nauji savininkai turėjo savo verslo modelį ir manęs nebereikėjo.

Aišku, buvo nuoskauda. Buvo vienas kapitonas, kuris vis žiūrėdavo, kaip aš ką darau ir skundus į visas puses rašė. Buvęs policininkas iš Floridos, labai bjaurus žmogus. Numirė nuo kovido“, – pasakoja pašnekovė.

Ką Elona veikia dabar? Pasirodo, mėgaujasi lėtu gyvenimu: „Darau vėlimus su adatėlėmis, visus rūbus parsivežiau iš Amerikos ir dabar juos „renovuoju“. Keramika užsiimu, sodinu medžius. Slaugau mamos seserį. Turiu veiklos sočiai.“

Tiesa, paklausta, ką rekomenduotų svajojantiems apie tokį darbą lėktuvuose, moteris nusijuokia – nepatartų jo rinktis.

„Reikia jauno žmogaus, labai stipraus fiziškai ir psichiškai. Jeigu tik tu truputį silpnesnis, tave ten gyvą suėda. Turi būti toks mažas vaiduokliukas, kur visą laiką šypsosi, visada viskas tau turi būti gerai.

Lakūnai gali būti pikti ir ten didžiausios dramos vykdavo, net jų žmonos būdavo įveltos. Mes iš esmės kartu gyvendavome, galima buvo atspėti, kas yra įgula, jei į barą ateidavo du vyrai su jauna mergina.

Mano dukra skrido į Ameriką ir pabandė dirbti palydove. Sakė – mama, nė už ką, baisu ten. Ji mane iš tos Amerikos parsivežė, sako, viskas, gana“, – pokalbį užbaigia Elona Čepulytė.